Filmas turi ne vieną priežastį atkreipti į save dėmesį. Visų pirma, išsiskiriantis vizualinis pateikimas. Neatidžiai žiūrint filmo anonsą galima lengvai suklysti ir galvoti, jog tai kompiuterinės animacijos filmas. Tiesą sakant – ir taip, ir ne. Vien tik dėl to ir tampa įdomu, kaip tai galima suderinti ir, ar tai bus sėkmingas bandymas? Antroji didžiulė priežastis – tai filmo kūrėjai ir aktoriai. Kai kalbame apie vizualią filmo pusę ir žinome, jog prie jos prisidėjo James Cameron, padovanojęs mums vieną įspūdingiausių reginių kino teatre – filmą „Įsikūnijimas“ (angl. „Avatar“), tai galime būti tikri, kad tai bus nauja, drąsu ir kokybiška. Pridėkime režisierių ir scenaristą Robert Rodriguez (ne kartą dirbusį su Q. Tarantino) bei puikiausių aktorių kolektyvą ir gausime kombinaciją, kuriai ne tik reikia suteikti šansą, bet ir pačiam norisi tai kuo greičiau pamatyti.

Siužetas

Filmo veiksmas jus nukels į ateitį, Metalo miestą, kuriame dauguma gyvena vargingai, apsupti apgriuvusių pastatų ir šiukšlynų, tačiau virš viso to stūkso Zalemas – danguje skraidantis miestas, skirtas tik išrinktiesiems, į kurį svajoja patekti kiekvienas. Vieną dieną, pro atliekoms skirtą angą iš skraidančio miesto nukrenta Alita – androidė, pagrindinė juostos veikėja. Siaubingai sužalotą ir be sąmonės ją randa Ido, Metalo miesto „daktaras“, o jei tiksliau, savo transplantacijos kliniką turintis geraširdis. Jis sutaiso Alitą ir supažindina ją su gyvenimu Metalo mieste, tačiau merginos toks gyvenimas netraukia ir jai rūpi išsiaiškinti, kas ji ir kodėl čia atsidūrė, o tai nustebins ne tik ją pačią, bet ir jos naujus draugus. 

Techninė pusė

Dažniausiai šią mano skiltį sudaro mažiausiai raidžių, tačiau ne šį kartą. Nepaisant to, kad šioje dalyje aptardavau muziką, kamerą, montažą, specialiuosius efektus, spalvas ir kitą techninę išmonę, šį kartą vien specialieji efektai užims daugiau nei visus kitus elementus kartu sudėjus. Šį filmą būtų galima aptarti vien per specialiųjų efektų prizmę ir apžvalga nė kiek nenukentėtų, nes būtent jie yra šio filmo varomoji jėga. Kitaip tariant, filmas yra „ant jų pastatytas“. 

Pirmas įspūdis šiek tiek sudėtingas, nepatogus, akys neįpratusios prie vaizdo, kuomet ekrane greta matomas realus aktorius ir kitą aktorių atkartojanti kompiuterinė technologija. Visa laimė, kad tai netampa našta ir greit apsipratus atrodo kaip natūralus veiksnys. Tam įtakos turi kelios svarbios priežastys. Pirma, juostos prodiuseris J. Cameron yra minėjęs, jog nereikia stengtis sukurti vizualią žmogaus kopiją, nes tam tiesiog nėra tikslo. Juk jei nejausime jokio skirtumo, tuomet, kam išvis kurti kompiuterinį vaizdą, jei tai galės atlikti ir žmogus. Skirtumas neišvengiamas, tačiau jis panaudojamas pliusams, kurių negalėtų suteikti žmogus. Kūrėjas taip pat užsiminė, jog realumą ir tikrumą kompiuteriniam vaizdui kur kas labiau suteiks ne pats vaizdas iš savęs, o charakterio jausmai, emocijos bei žmogiškumo pajautimas. Pastaruoju aspektu susitvarkyta buvo labai puikiai, bet plačiau apie tai veikėjų pastraipoje. Antra priežastis – istorijos suderinamumas. Pagrindinė veikėja neprivalo buvo identiška žmogui, nes ji kūrinyje ir nėra žmogus. Ji – androidė, todėl jos nenatūralumą mūsų smegenys gali priimti kur kas lengviau, nes to reikalauja siužetas. Filmo pasaulyje apstu kitų sukurtų detalių, kitų androidų ir mechanizmų, todėl ji neišsiskiria kaip vienintelis individas, o tampa tik dalis didesnio „netikro“ pasaulio. 

Alita sukurta iki smulkmenų – ji graži, plastiška, o dar tos akys, padedančios perteikti žiūrovui, ką veikėja jaučia. Šio personažo vizualiam pateikimui nerandu priekaištų – Alita vientisa, be jokių detalių, kurios atskirtų jos kūną į kelias nenatūraliai viena kitos atžvilgiu atrodančias dalis. To paties, deja, negalėčiau pasakyti apie likusius antraplanius veikėjus. Priekaištas čia, galbūt, turėtų tekti ne tiek specialiesiems efektams, kiek dizaino komandai, nes mechaniniai veikėjų kūnai atrodo gerai, yra daugybė smulkių detalių, kurios žvilga ir dinamiškai juda, tačiau viską nubraukia lyg prilipinta žmogiška detalė – veidas. Veidas apvalus ir atrodo lyg nuplėštas odos gabalas,  priklijuotas prie metalo gabalo. Žinote tuos stendus, už kurių užėjus galima į tam skirtą vietą įkišti galvą ir stende atrodysite lyg kažkas kitas? Tai juose atrodome natūraliau nei tie priklijuoti odos gabalai filme. Tiesiog visumoje nesusižiūrinti detalė, kurią reikėtų tobulinti. 

Atsitiktinai pasirinkau 3D seansą, nors nelabai juos mėgstu, nes vaizdas dažniausiai būna tamsesnis, o scenos, kuriose patirtum trimačio vaizdo malonumą, retai pasiekia skaičių 3, o ir tos pačios lengvai nuspėjamos – skriejanti kulka, ietis ar kitas įnagis. Šis filmas sugebėjo paneigti ir šį nusistatymą, nes filme veiksmo tikrai daug – kova seka kovą, o kai jų nebūna, Alita vis vien kur nors skuba, bėga, arba dalyvauja Megabolo (populiariausia sporto šaka, kurioje dalyviai brutaliai rungtyniauja dėl kamuolio judėdami automatinių riedučių pagalba tam skirtoje trasoje) varžybose. 

Veikėjai ir aktoriai 

Didžiausi komplimentai tenka Roza Salazar. Negirdėjote apie ją? Nieko baisaus, aš irgi. Būtent ji suteikė Alitai balsą, didžiąją dalį judesių ir emocijas. Nors tai nėra naujiena, tačiau vis tobulėjanti ir tobulėjanti technika leidžia gan autentiškai perkelti žmonių veido raumenų judesius į kompiuterinį objektą. Jei aktorė nusišypso, tai kompiuterinis jos atitikmuo padaro tą patį. Ne tik padaro, bet ir kartu užfiksuoja net menkiausius kitus veido pokyčius. Aktorės dėka, nepaisant vizualinių skirtumų, Alita atrodo žmogiška, galinti jausti ir realesnė. 

Kalbant tik apie patį personažą, Alita atspindi tam tikras idėjas – negalinti nieko prisiminti ir atsiradusi Metalo mieste, kuris jai yra visiškai naujas bei nepažįstamas, Alita lyg kūdikis gimsta iš naujo. Viskas aplink nepažinta ir neišbandyta, paprasčiausi dalykai pagrindinei veikėjai teikia didžiausią džiaugsmą ir Alita, tam tikra prasme, kasdienybe besiskundžiančius kitus veikėjus moko džiaugtis dalykais, kurių jie patys nebepastebi ir nevertina. Be sugebėjimo džiaugtis paprastais dalykais pagrindinė veikėja išsiskiria ir naiviu idealizmu – ji, tarytum, svetima ir nesugadinta šiam pasauliui priklausančiomis blogybėmis. Alita nesupranta neteisybės ir nedorų poelgių, kurie šiame pasaulyje nėra naujiena, ji idealistiškai stoja į kovą prieš juos ir, žinoma, sulaukia pasipriešinimo. Tačiau tokia kova nelieka nepastebėta ir pademonstruoja, jog bet kokioje neteisybėje savo geru pavyzdžiu galima užkrėsti ir kitus.

Minėjau, jog filme daugybė veiksmo ir kovų, tad nereiktų apsigauti dėl ankstesnės pastraipos ir manyti, kad Alita it šilkinis šalikėlis. Ji dvilypė – naivumą, džiaugsmą ir kovą už gėrį keičia jos primiršta prigimtis, gebėjimas negailestingai kovoti su blogiu. Kovose netrūksta žiaurumo, kuris užmaskuojamas tuo pačiu filmo pasauliu. Čia nesilies daugybė kraujo, tačiau kūno dalys, o tiksliau metalinės dalys, tikrai lėks į visas puses, bet pripažinkime, lekiantys metaliniai daiktai mūsų tiek nešokiruoja, nepaisant to, jog ką tik tai buvo tam tikros kūno dalys.

Antraplaniuose vaidmenyse netrūksta žinomų aktorių pavardžių – Christoph Waltz, Mahershala Ali, Jennifer Connelly, Ed Skrein, Jackie Earle Haley ir pagrindinis juostos blogiukas, kuris savo pasirodymu turėtų nustebinti, todėl rekomenduočiau iki filmo peržiūros nesidomėti, kas jis, ir patirti šį malonumą salėje. Žinoma, galima nusivilti, jog ekrano laiko jis gauna visiškai minimaliai, bet žinant, kad filmas uždirba nemažai ir tikrai sulauksime jo tęsinio, lieka tikėtis, jog antroje filmo dalyje aktorius pasirodys kur kas daugiau.

Svarbiausias antraplanis vaidmuo tenka Christoph Waltz. Ačiū Q. Tarantino, kad atvedė šį žmogų į Holivudą. Galbūt ne visi jo filmai puikūs, bet visi vaidmenys atlikti su širdimi ir nepaprastu talentu. Šiame filme aktorius negauna galimybės tinkamai atsiskleisti, tačiau gerojo Ido (rūpestingo, tarsi, tėvas) vaidmenį jis atlieka ir sugeba įtikinti. Šiam aktoriui dvi Oskarų statulėlės už antraplanį vaidmenį buvo įteiktos ne veltui.

Mahershala Ali – norėtųsi sakyti, jog nuvylė, bet nuvylė ne aktorius, o tik jam skirta rolė. Kiekvienas kadras, kuriame pasirodė aktorius, buvo užtikrintas. Bėda, jog tų kadrų buvo itin nedaug, bet reikia suprasti, jog šių metų pradžioje jau išvydome du kūrinius, kuriuose aktorius pasirodė. Ir abu jie buvo nepakartojami. Už vieną jų aktorius, net neabejoju, gaus taip pat antrą Oskarų statulėlę už antraplanį vaidmenį. Nors dar liko daugybė laiko, drąsiai prognozuosiu, kad aktoriui „gresia“ ir Emmy geriausio pagrindinio aktoriaus apdovanojimas.

Štai toks kolektyvas filmo antraplaniuose vaidmenyse, todėl dėl kokybės abejoti neverta, klausimus kelti gali tik pats scenarijus ir aktorių pateikimas jame. 

Pabaigai

Šis filmas toli gražu nėra tobulas, jame apstu scenarijaus klišių ir klaidų, bet jis ne apie tai.  Džiugu, jog ir patys filmo kūrėjai tai suvokia. Tai filmas, apie kurį galima kalbėti liečiant tik specialiųjų efektų temą. Ir to pilnai užtektų, nes specialiųjų efektų išties daug, jie gražūs ir jie, neabejotinai, yra priežastis šio filmo sukūrimui. Pridėjus puikius aktorius ir į atmintį įstringančią pagrindinę veikėją turime kūrinį, kurį tikrai verta išvysti kino salėje, nes tai žingsnis į priekį kino industrijoje.