Pavasario dar nematyti ne tik už lango, bet ir kino ekranuose. Startuoja nauja nuotykių drama apie žmogaus bandymą išgyventi Arkties sąlygomis. Ne tik išgyventi, bet ir išgelbėti kitą. Tai – „Arktis. Įkalinti ledyne“.

Šiam filmui scenarijų rašė, ir jį režisavo Joe Penna. Brazilų režisierius, sukūręs keletą trumpametražių filmų, debiutiniam ilgos trukmės kūriniui pasirinko ne naują, tačiau turbūt dar ne taip pabodusią temą – išgyvenimo laukinėje gamtoje. Ekrane matoma istorija – avariją patyrusio piloto, Overgardo. Bandydamas išgyventi Arktyje, kur karaliauja atšiauri gamta o ne žmonija, – pagaliau sulaukia sraigtasparnio, kuris, deja, taip pat patiria avariją. Ir vietoje išgelbėtojo tampa gelbėtoju – viena sraigtasparnio pilotė sužeista tiek, kad savimi pasirūpinti negali. O bet kokiu atveju žmogiškieji instinktai veda noru išsigelbėti, kad ir koks jis sunkiai įmanomas būtų. Kaip debiutiniam filmui, nepasikuklinta ir su pagrindiniu aktoriumi – Overgardą įkūnyja vienas žymiausių danų aktorių, Mads Mikkelsen. Žinomas iš tokių filmų kaip „Medžioklė“ (ang. „The Hunt“, 2012), ir „Karališkas romanas“ (ang. „A Royal Affair“, 2012), ar serialų „Hanibalas“ (ang. „Hannibal“, 2013-2015), „Daktaras Streindžas“ (ang. „Doctor Strange“, 2016).

Pradėkim nuo to, kad tai vienas tų retų atvejų, kai filmo titrų eilutėse pamatysi vos trejetą aktorių vardų. Atmetus vieną epizodinį, lieka kaip ir du. Du aktoriai – daugiau nei valandai veiksmo. Veiksmo – irgi, tokio sąlyginio. Ne šaudys ir ne gaudys, o eis per pūgas, ledynu, žvejos eketėje, ir su savimi gabensis gulintį krovinį – dar vieną sužeistą pilotę. Ką reikia padaryti, kad tokia kombinacija greitai nepabostų tiems išlepusiems kūnams, šiltai sėdintiems kino salėje?

Režisierius padarė štai ką: jis nepasakoja priešistorės. Iš kur, kodėl ir su kuo Overgardas skrido. Pirmoji scena – žmogus, strypu bedžiojantis lopinėlį bekraščio ledyno. Šalia – apdužęs, neveikiantis lėktuvas. Supypsėjus laikrodžiui herojus eina tikrinti eketės, ar kas neužkibo. Tokie ir kiti panašūs veiksmai, kurie priverčia esamajame laike būti ir sėdinčiuosius salėje – ne jausti užuojautą, kad galbūt prieš keletą dienų jis štai sėdėjo su šeima prie stalo, vėliau patyrė lėktuvo dužimą ir dabar jam reikia kažkaip gelbėtis. Ar kad kaip gerai bus būti išgelbėtam, ir pagaliau vėl sėdėti prie to paties stalo su šeima. Žiūrovas kartu su herojumi gyvena ir bando išgyventi šias atšiaurias sąlygas esamuoju laiku, neveikiant nereikalingoms istorijos detalėms. Ir tai yra visa filmo esmė, turbūt ir pati stipriausioji – kad nesvarbu kokia praeitis ir laukianti ateitis – išgyvenimo veiksmas vyksta dabar.

Veiksmo šiame filme nėra tiek daug. Be jau minėtų žvejybų, ledo žemės kapojimo ar kasdienio ėjimo tikrinti radijo bangų, galbūt veikiančių kur netoliese – veiksmo pasiūlyta labai koncentruotomis dozėmis. Pirmoje filmo pusėje – nukritęs sraigtasparnis ir sužeista jo pilotė, o štai antroje filmo pusėje atsiranda pora scenų, kur draminiai taškai žiūrintįjį priverčia krūptelėti ir priminti, kad išgyvenimas vis dar tebevyksta.

Aktorius Mads Mikkelsen puikiai tiko atlikti atšiaurią gamtą bandantį pažaboti nelaimėlio vaidmenį. Skandinaviškų bruožų, santūrumą o ne karštas emocijas veide transliuojantis aktorius, kurį kartais netgi buvo sunku „perskaityti“ – sudėtingesnėse situacijose jis mokėjo net suvaidinti taip, kad herojus nebejaučia ir veido mimikomis neberodo nieko – nei vilties, nei nevilties. Turbūt ne veltui Mads yra viename interviu užsiminęs, kad tai buvo vienas sunkiausių vaidmenų jo karjeroje.

Sužeistą pilotę vaidinusi aktorė Maria Thelma Smaradottir saviraiškai vietos čia daug neturėjo. Tiesiog vaidino gulinčią, kartais vos akis pramerkiančią sužeistą moterį. Gal būsiu priekabi, o ir nesu medicinos mokslus baigęs žmogus, tačiau šiek tiek kliuvo, kad visą filmą ji tokia „jokia“ ir buvo. Įvykus avarijai, kuomet Overgardas ją išgelbėjęs žiūri, kas nutiko – matyti kirstinė žaizda pilve, kurią pastarasis „sukabina“ metalinėmis kabėmis, pagal išgales ir rastą medicininių reikmenų dėžutės turinį, dezinfekuoja karts nuo karto. Tačiau viso filmo metu ji taip ir neatmerkia akių ilgesniam laikui, ar nesujuda savo pačios jėgomis. Galbūt esam išpaikinti veiksmo filmų, kur sušaudyti herojai dar moka gyvybingai palakstyti, tačiau čia, matant ją tokiose situacijoje, vis kirba mintis, ar tikrai žmogus iš karto tampa toks bejėgis. Vėliau, tinkamai negydant sužeidimo, nevalgant ir minimaliai geriant suprantama, kad organizmo gyvybingumo atsargos mažėja, tačiau jos nemažėja pagrindiniam herojui, net ir pačiam vėliau susižeidus. Vienintelis šiek tiek gelbėjantis šią „tik gulinčiosios“ situaciją epizodas – kai ryte atidengus jos veidą, matyti kraujo lašas lūpų kampe. Kas sufleruoja, kad galbūt ir tikrai labai prasti reikalai vyksta organizme. Tačiau iki jo – netrumpas gulėjimo kelias ir ta kirbanti negyvybingumo mintis.

Techninė filmo pusė gana švari, graži, ir neleidžianti prie kažko labai prisikabinti. Gražūs filmavimo kadrai – nuo stambių planų, matant ledynus ir sniegynus, ir jame judantį žmogaus tašką, iki planų su detalėmis, kurie be žodžių papildo istoriją. Be dirbtinio sniego ir netikrų baltųjų meškų – net ir tos, atrodė, esančios tikros aktorės. Švari ir garsinė filmo pusė – ne per daug dramatiška muzika, skambanti ne visada, o papildanti tada, kada reikia.

Ši drama jums leis išgyventi pusantros valandos. Sakau išgyventi, nes ir patys su herojumi nusikelsite į Arktį. Būsite su juo ten ir dabar, be pašalinių iki tol išgyventų istorijų pasakojimų ar bereikalingų žodžių. Ar verta eiti dėl tokio išgyvenimo? Spręsti jums. Bet ar dažnai kino ekranuose gaunate progą išvysti tokią koncentruotą istoriją, žmogaus ir atšiaurios gamtos dramą, kuri jums nieko nemoralizuos, o tiesiog leis būti ten, kartu su herojumi, kol šis sulauks pagalbos? Ne, tokios progos spragėsių kine yra retos.