Taigi pagaliau sulaukėme dar vieno „Marvel“ kino visatos epo apie superherojus, tik šį kartą pirmuoju smuiku grojo ne metaliniu kostiumu pasidabinęs milijonierius ar pabėgėlis iš Asgardo, o smulki, šviesiaplaukė ateivė, dar kitaip – „Kapitonė Marvel“ (angl. „Captain Marvel“). Ir tai yra pirmasis „MCU“ kino studijos filmas, apie dailiosios lyties superheroję, gaila, kad teko laukti bemaž dešimt metų iki ši juosta pasieks dienos šviesą. O nuo pat pirmųjų žinių apie filmo pasirodymą, nerimsta ir milžiniškas „Marvel“ kino (ne)gerbėjų dėmesys. Tikriausiai nė vienas iki šiol pasirodęs „Marvel“ studijos filmas nėra patyręs tokio pasidalijimo į priešingas stovyklos puses: vieni laukia grandiozinio fiasko, o kiti tikisi, kad pirmasis solo filmas apie superheroję moterį bus itin sėkmingas. Na ir be abejonės juosta bus lyginama su 2017-ųjų kino studijos „DC“ moteriškuoju epu – „Nuostabioji moteris“ (angl. „Wonder Woman“). Žinoma, nieko keisto, kad vos nugriaudėjusi pasaulinė „Kapitonės Marvel“ premjera paskui save velka ir ne tokį spindintį dviprasmybių šešėlį, o internete net pasklido raginimas boikotuoti juostą. Tačiau nustumkime visus šališkumus ir seksistinius pasisakymus į šoną ir pažvelkime iš arčiau kas slypi 21 –ajame „Marvel“ kino visatos filme.

Siužetas

Kol Styvas Rodžersas ramiai tūnojo po ledu, žemėje dėjosi ne tokie jau ramūs dalykai. Netikėtai iš dangaus nukritusi mergina siekia sumedžioti į Žemę atklydusius ir išvaizdą gebančius keisti ateivius. Tačiau jos kelyje pasimaišo kietas specialiosios organizacijos S.K.Y.D.A.S agentas Nikas Fiuris, kuris netrukus ima suprasti, kokie pavojai gresia žmonijai, o vienintelė galinti tam užkirsti kelią – kapitonė Marvel.

Filmo vidus

Filmo apie buvusią JAV pajėgų pilotę, vairas atiteko režisieriams Annai Boden ir Ryanui Fleckui. Tai ne pirmas bendras šio dueto projektas – 2006 – aisiais jie pristatė puikų ir kritikų išliaupsintą filmą „Pusė Nelsono“ (angl. „Half Nelson“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Ryanas Goslingas bei pelnė prestižinę Oskaro nominaciją. Tad prie „MCU“ juostos „Kapitonė Marvel“ šturvalo sėdo toli gražu ne kino naujokai. Taigi pažiūrėkime kokį veiksmo kokteilį jie mums suplakė šį sykį.

Filme „Keršytojai. Begalybės karas“ (angl. „Avengers. Infinity War“) matėmė kaip likus vos kelioms akimirkoms iki virstant pelenais, Nikas Fiuris spėja išsiųsti signalą pranešimų gavikliu, palikdamas visus spėlioti kam žinutė bus skirta. Na, o dabar, pagaliau, ir mes galime iš arčiau susipažinti su viena galingiausių superherojų – Kerole Denvers, geriau žinomą kapitonės Marvel vardu. Remiantis komiksų knygelėmis, ji gali būti vienintelė, kuri pajėgs įveikti, pusę visatos sunaikinusį titaną Tanosą. O ar jai tai pavyks – pamatysime vos po poros mėnesių, galingiausioje metų premjeroje „Keršytojai. Pabaigos žaidimas“ (angl. „Avengers. The Endgame“).

Visi MCU kino visatos filmai yra vieni su kitais susiję tarsi dešimt metų besitęsiančio serialo sezonai. Kiekviena dalis, pasakojanti apie superherojus talpina savyje daugybę dalykų: jausmo, unikalaus stiliaus, garso, greičio, kokybės ar pasakiškų specialiųjų efektų. Štai trečioje Toro (angl. „Thor. Ragnarok“) dalyje kiekviename filmo kadre ir kiekvienoje filmą lydinčioje natoje jautėsi režisieriaus Taika Waititi prisilietimas. Dalyje, pasakojančioje apie pirmąjį keršytoją – Kapitoną Ameriką (angl. „Captain America. The First Avenger“), matėme preciziškai sukurtą tarpukario stilistiką, spalvas ir dėmesį prikaustantį veiksmą. Geležinis žmogus (angl. „Iron man“) alsuote alsuoja tik jam būdinga ironija ir įžuliu žavesiu. Galaktikos sergėtojuose (angl. „Guardians of the Galaxy“) gausu naivaus žavesio ir padykusio humoro, o nuostabus garso taklelis maloniai nubloškia kelis dešimtmečius atgal. Ir nors pats kapitonės Marvel pasirodymas labai įdomus ir ilgai lauktas, jos istorijai pritrūko savito stiliaus, kuris leistų pajausti tikrąją josios dvasią ir nežabojamą jėgą. To „cinkelio“ nebuvimas visą juostą paverčia standartiniu herojų filmu, kuriame viskas vystosi ganėtinai aiškia siužetine linija, nieko naujo ar stebuklingo ko nebūtume matę kituose „Marvel“ filmuose čia nėra. Gauname kokybišką, bet tuo pačiu standartinę kovą tarp gėrio ir blogio, kosminių susišaudymų, atminties praradimų bei netikrų draugų išdavysčių. Lyg tolimesnis mėgiamo serialo sezonas. Tačiau tai tikrai netrukdo kino juostai „Kapitonė Marvel“ tapti fantastiška kino pramoga ir tęsti epišką dešimtmečio kelionę. Taip pat kino kūrėjams pavyko meistriškai išlaviruoti neprarandant pusiausvyros tarp demonstruojamos lyčių lygybės ir perspausto feminizmo. O jų sprendimas įtemptą kovos sceną pagardinti devintojo dešimtmečio grupės „No Doubt“ hitu „Just a Girl“ (liet. „Tik mergina“) tapo nuostabia vyšnia, na jei ne ant torto, tai bent ant šokoladinių keksiukų.

Aktorių pasirodymas

Pagrindinis – kapitonės Marvel – vaidmuo atiteko aktorei Brie Larson. Liūdna, bet neįmanoma nepastebėti, kad jos vaidyba toli gražu nebuvo tokia įspūdinga kaip Oskarą atnešusioje dramoje „Kambarys“ (angl. „Room“). Filmo metu savo nuomonę apie aktorę keičiau kelis kartus ir net dabar negaliu atsakyti kas jai labiau kišo koją – ar per didelis jaudulys dėl patikėto vaidmens, ar nesugebėjimas įsijausti ir susitapatinti su heroje. Ji tiesiog buvo vienoda, grubiai tariant „medinė“ ir tai ją persekiojo viso filmo metu. Kapitonė Marvel nėra iki galo išjausta ir perteikta žiūrovams bei kyla daugybė abejonių ar tai tikrai bus pati galingiausia superherojė, kuri galės pasipriešinti Tanosui. Žinoma, negalime atmesti prielaidos, kad kūrėjai tai padarė tyčia – galbūt klajodama po kitas galaktikas kapitonė Marvel į Žemę grįš su dviguba jėga? Belieka tik spėlioti ir šiek tiek palaukti.

O štai Brie Larson kolega Samuelis L. Jacksonas sužydėjo visomis emocijų spalvomis – įdomus, charizmatiškas, mėgstantis pajuokauti ir tikrai dar nematytas Nikas Fiuris. Tobulas personažas tokio tipo filmui, jo žavesys atrodė toks natūralus, nesuvaidintas ir kylantis iš pačio aktoriaus. Suteikiantis naujų spalvų kapitonės Marvel ir Niko Fiurio duetui, buvo tikrai smagu juos stebėti kaip porininkus.

Antraplaniuose vaidmenyse galima sutikti aktorius Jude‘ą Law, Beną Mendelsohną, Annetę Bening, Clarką Greggą ir raudonplaukį katiną vardu Žąsis, kurio „vaidmuo“ tikrai privers nusišypsoti ne vieną.

Techninė pusė

Aš nesu mačiusi geresnio CGI darbo arba kitaip – pajauninimo kompiuteriu. Juostoje Samuelis L. Jacksonas įkūnijo beveik 30 metų jaunesnį Niką Fiurį. O žinant, kad aktorius ne per seniausiai atšventė savo 70 – tąjį gimtadienį, norisi ploti atsistojus vizualinių efektų ir specialaus grimo meistrams. Tobula. Kaip ir visuose ankstesniuose „MCU“ kino visatos filmuose vizualinė pusė nepriekaištinga, tačiau kitaip ir būti negali kuomet į filmą yra investuojama tokia milžiniška pinigų suma. Garso takelis malonino ausis praėjusio dešimtmečio hitais, mane asmeniškai nuginklavo grupės „Garbage“ hitas „Only Happy Then It Rains“ (liet. „Laiminga tik kai lyja“), kuris neįkyriai pabrėžė moteriškai maištingą filmo pusę.

Pabaigai

Tikrai negaliu sutikti su interneto komentatoriais, kurie išsijuosę laido kritikos strėles ir teigia, jog tai prasčiausias „MCU“ projektas. Juostoje yra logikos ir siužeto skylių, yra ir herojiškumu permirkusių klišinių frazių apie gėrį ir blogį (bet kuriame „Marvel“ filme to nėra?). Tačiau visumoje, tai kokybiška bei neprailgstanti pramoga kine, dovanojanti gerus specialiuosius efektus, smagų humorą ir netikėtus veikėjus.

P.S. Širdis apsalo pamačius vieną iš paskutiniųjų Stan‘o Lee cameo (liet. epizodinis pasirodymas filme), legendinis rašytojas ir „Marvel“ komiksų kūrėjas iškeliavo anapilin 2018-ųjų lapkričio mėnesį.