Asiliadrambliai yra stiprūs, paklusnūs gyvūnai, žmonių naudojami žemės ūkio darbams. Lygiai kaip ir jo tėvai, seneliai ir pro-pro-proseneliai, Mozlis nesiskųsdamas tempia jam uždėtą jungą. Darbas tikrai nelengvas, o ir jo šeimininkas nepasižymi gera širdimi. Tad Mozlio gyvenimą praskaidrina tik sūnus Ru, kuris dar labai jaunas, ir visi sunkumai jo tik laukia ateityje. 

Leisdamas savo laiką kaip tinkamas, vieną dieną Ru aptinka seną paslaptingą urvą, ant kurio sienų – keisti piešiniai. Juose lyg ir pavaizduoti tokie patys asiliadrambliai kaip ir jis pats, bet viena detalė skiriasi. Labai svarbi detalė: ant uolų išpiešti asiliadrambliai stovi ant užpakalinių kojų, o į dangų tiesia ne kanopas, o rankas! 

Susijaudinęs Ru viską papasakoja tėčiui, ir Mozlis prisimena seną legendą... Ji byloja, kad kažkada seniai seniai asiliadrambliai išties vaikščiojo stačiomis... 

Ir Mozlis ima galvoti, kad galbūt legendoje yra bent dalelė tiesos? Ir Mozlis apsisprendžia: pabėgęs nuo žiauraus šeimininko jis leidžiasi į tolimą kelionę ieškoti paslaptingo miesto, kuriame, pasak legendos, tebegyvena senieji dvikojai asiliadrambliai.