Kiek kartų per dieną įsijungiate kompiuterį? Naršote telefonu savo socialines paskyras, skaitote populiariausius naujienų portalus, ieškote reikiamos vietos „Google“ žemėlapyje ar paprasčiausiai tikrinate elektroninį paštą? Daugybę kartų matyti foniniai paveikslėliai, socialinių paskyrų apipavidalinimai, dizainas ir spalvos tapę neatsiejami kasdienybės atributai. Tad sužinojus, jog režisierius Aneeshas Chaganty žengia į kino ekranus pasibalnojęs kasdieninius kompiuterio ekrano vaizdus – kyla klausimas ar tokio „desktop“ (liet. darbalaukio)  tipo filmas gali sužavėti? Tikrai taip! Tai neabejotinai vienas įdomiausių šių metų kino projektų.

Siužetas

Po dukters Margo dingimo Deividas Kimas kartu su detektyve Vik nerasdami jokių užuominų kas jai galėjo nutikti, nusprendžia pėdsakų ieškoti jos asmeniniame kompiuteryje. Rodos veikli mergina nesiskiria nuo savo bendraamžių: aktyviai naudojasi „Facebook“, „Instagram“, „Twitter“ paskyromis, turi daug draugų, gerai mokosi ir nesivelia į jokius pavojais kvepiančius nuotykius. Besikapstydamas Margo kibernetinio pasaulio erdvėje, Deividas supranta, kad dar daug ko nežino apie savo vienturtę dukrą. Išaiškėja, kad tikrasis gyvenimas stipriai skiriasi nuo internetinio, o artimi Margo draugai nėra jau tokie artimi. Į paviršių iškyla ir tai, kad Margo jau pusę metų nebelanko muzikos mokyklos, o  jos banko sąskaitoje neaiškus pinigų judėjimas.  Blogiausia tai, kad niekas nė nenutuokia kur mergina galėtų būti ir kas jai galėjo nutikti. Tačiau šiuolaikinių technologijų dėka – skaitmeniniai dingimo pėdsakai atskleidžia vis daugiau Margo paslapčių.

Filmo vidus

Tai visiškai šabloniška istorija apie dingusį vaiką ir jo ieškančius artimuosius, tokių filmų begalės ir gali pasirodyti, kad čia neišvysite nieko ypatingo. Tačiau pasakysiu atvirai – juosta kupina nepaprastai kokybiškos įtampos ir įtraukia į veiksmų sūkurį taip, lyg pats dalyvautum paieškoje. Čia galima žemai nusilenkti A. Chaganty, kuris užėmė ne tik režisieriaus, bet ir scenarijaus autoriaus kėdę. Debiutuodamas su ilgametraže juosta, jis tikrai neprisvilino pirmojo blyno, atvirkščiai – jam pavyko užmesti gardų jauką filmo pradžioje ir dėmesį išlaikyti iki pat finalinių titrų. Atvirai pasakodamas apie šiuolaikinių technologijų svarbą mūsų gyvenimuose, kino kūrėjas priverčia susimąstyti, ką apie mus gali pasakyti mūsų kibernetinis gyvenimas, kokioje aplinkoje mes esame bei kokie žmonės mus supa. Taip pat apnuogina tėvų ir vaikų santykių spragas, atšalusį bendravimą, o kartais net prarastą tarpusavio ryšį. Filmas transliuoja stiprią žinią ne tik apie kasdien naudojamų technologijų naudą, bet ir milžinišką jų žalą.  Ši kibernetinė kelionė labai taupi žodžiais – dialogai trumpi, aiškūs ir konkretūs, o viskas kas nepasakoma – parodoma ir čia nėra nieko ko reikėtų ieškoti tarp eilučių. Parodomas ir supuvęs visuomenės veidas, kuomet laido herojai „išsprendžia“ sudėtingiausias bylas barškindami klaviatūrą, o kiekvieno komentatoriaus nuomonė „turi būti išgirsta ir priimta kaip neginčijama tiesa“. Juk pažįstama?

Tai, kad filmas yra rodomas tarsi per keletą ekrano sluoksnių (panašų filmo pateikimą galima pamatyti siaubo trileryje „Išmesta iš draugų“ (angl. „Unfriended“)), gali patikti ne visiems, aš ir pati nesu didelė tokio tipo filmų gerbėja, tačiau viską atperka netikėti siužeto posūkiai, kaustanti įtampa ir visiškai nenuspėjama pabaiga. Ir nors ją šiek tiek pagadino logikos trūkumas ir sentimentalus saldumas, filmas tikrai neprailgo bei paliko labai gerą įspūdį.

Aktorių darbas

Pagrindinė filmo ašis – Deividas Kimas, dingusios mergaitės tėvas, kurį įkūnijo aktorius Johnas Cho. Vaidmuo atliktas puikiai, aktorius išties organiškai ir įtikinamai atskleidė sudėtingas emocijas. Filmas „Paieška“ savotiškas odė vienišiems tėvams – čia parodoma kiek tenka išgyventi ir padaryti dėl savo vaiko, net jei tenka sužinoti karčią tiesą ar nusižengti įstatymams.

Debra Messing atliko detektyvės Vik vaidmenį, tačiau būtent jos atlikimas man sukėlė abejonių, o tiksliau – jos balsas, vietomis jam pritrūko natūralumo ir buvo dirbtinai išraiškingas. Kas liečia vaidybą – aktorė pasirodė pakankamai gerai. Pabaigoje atskleidžiamos kortos leidžia suprasti kodėl šis vaidmuo toks nevienasluoksnis, o retkarčiais ir neurotiškas.

Techninė juostos pusė

Šiuo aspektu sunku vertinti tokio tipo filmus, daugiausia tai socialinių paskyrų ir kompiuterio kameros vaizdai, kurie pateikti tikrai kokybiškai. Vaizdo montažas be priekaištų, o tai tik dar labiau padeda režisieriui dėlioti painias istorijos dalis ir vesti žiūrovą visiškai nenuspėjamu keliu.

Prie įtempto filmo siužeto tobulai dera ir muzikinis garso takelis: vietomis lengvas ir idiliškas, vietomis – sunkus ir slegiantis. Tačiau kompozitorius iki pat juostos pabaigos meistriškai išlaiko harmoniją tarp šių, muzikos dėka sukuriamų, nuotaikos svyravimų.

Pabaigai

Apibendrinus, galiu pasakyti, kad tai tikrai dėmesio vertas kino kūrinys kupinas įtampos, nenuspėjamo siužeto ir pagardintas puikiu garso takeliu. Be kita ko, filmas „Paieška“ siunčia ir labai svarbią žinutę apie  šiuolaikines technologijas ir kaip jos keičia mūsų gyvenimus.