„Šaltas kraujas“ (orig. „Cold Pursuit“) – tai neabejotinai vienas įdomesnių projektų, kurį šiomis dienomis mes galime išvysti kino salėje. Įdomesnis ne tik tuo, jog kokybiškos juodosios kriminalinės komedijos yra pakankamai retas žanrinis egzempliorius. Viena vertus, šiek tiek sunerimau, kai pamačiau, jog Holivudas nusitaikė savo rinkai perkurti dar vieną (kchem… kchem… „Neliečiamieji“/„Intouchables“ .. kchem…) Europos šalių kino projektą, tačiau, pasidomėjęs atidžiau, likau visai suintriguotas: mat 2014 metais pasirodė norvegų filmas „Metų pilietis“ (norv. „Kraftidioten“), kurį režisavo Hansas Petteris Molandas. „Šaltas kraujas“ yra šio projekto amerikietiška adaptacija, o ją režisavo… tas pats Hansas Petteris Molandas! Tad tapo be galo įdomu, kaip šiam režisieriui sekėsi, ne tik – beveik galima sakyti – atsiskleisti po Holivudo saule, bet dar ir naudojantis tuo pačiu projektu, su kuriuo gimtinėje jis tikrai, nesuklysime pasakydami, sužibėjo.

Tai filmas apie Nelsą Koksmaną (akt. Liamas Neesonas), kuris visai nesenai buvo išrinktas metų piliečiu už tai, jog nestokodamas savęs ir savo jėgų – nuolatos valo kelius savo sniego valytuvu pūgų kamuojamoje vietovėje, šitaip neleisdamas „įšalti“ gyvenimui vietos miestelyje. Tačiau vieną dieną jam pranešama apie jo sūnaus mirtį. Negalėdamas patikėti, jog jo mirties būta tiesiog… tiesiog, Nelsas imasi asmeninės vendetos prieš galimai įtariamus vietinius narkotikų platintojus.

Siužetas

Savaime suprantama, jog filmo siužetinė ašis yra paremta ta pačia žanrine struktūra kaip ir 2014 metų originalas – tai istorija apie kerštą. Ir nors šis žanras jau senokai yra nusikėlęs į, maždaug, ketvir… penktą planą su begaliniu savo išsisėmimu ir tiesiog buku brutalumo realizavimu kone šabloniniuose veiksmo filmuose, turiu pasakyti, kad malonu matyti, jog čia keršto idėja yra įvelkama į kiek subtilesnį rūbą ir nepalieka tokio prėsko poskonio.

Juosta leidžiama per visai neblogą juodojo humoro filtrą. Sakydamas „visai neblogą“ turiu omeny, jog tuo metu man viskas rodėsi esant laiku ir vietoje, nors, galbūt, budresnė akis, kitu metu, būtų pasakiusi, jog „Amerika, tu ir vėl tai padarei!” ir tai tikrai ne džiugesio gaida. Čia man atrodė, jog, kitaip nuo beprasmių veiksmo filmų, rodomos mirtys yra apskaičiuotos, motyvuotos ir tikslingos kerštaujančiojo akimis. Jos turi gilesnę priežastį. Tarytum kerštas būtų savita filosofija. Ir juosta leido tai pajausti. Matyt, turėti tą patį kapitoną už naujo laivo vairo vis tik prideda sklandumo jausmą keliaujant.

Trumpai tariant, kai turi tą patį režisierių ir tą pačią siužeto ašį, filmas atrodo kaip vienas stiprus „deja vu“ potyris, nors ekrane veidai ir kitokie. Plius – „Amerika, tu ir vėl tai padarei“ – antagonistai šiame filme, palyginus su norvegiška juosta, labai jau suholivudinti: atrodė, jog buvo prarastas nemenkas procentas tikroviškumo jausmo. Nors, Holivudas visuomet buvo labiau apie formą, o ne turinį.

Techninės detalės

Pradedant nuo aktorių, man šiek tiek kišo pagalius į ratus pats Liamas Neesonas. Ekrane jis man atrodė… karjeriškai pavargęs. Kai prieš 11 metų jis sužibėjo savo karjeros veiksmo hite „Taken“, jis, rodosi, besąlygiškai bando vėl pasivyti savo karjerinį apogėjų. Ir, kuo toliau, tuo labiau nepavykstant to padaryti, pasirodant vidutiniško kalibro – surprise surprise – pagrobimų stimuliuojamuose juostose bei ne kartą pačiam prabilus apie oficialias intencijas baigti vaidybą – jis kažkaip vis dar pasirodo su mintimi „na, dar kartelį“. Asmeniškai, pats žaviuosi jo charizma ir jo įkūnijami veikėjai man visuomet kažką tokio turėdavo, bet čia kažkodėl rodėsi, jog jo charakteristika silpsta ir tiesiog nori pasitraukti ilsėtis.

Kaip dėl paties scenarijaus, tai čia irgi, rodėsi vaikščiojama, plonu ledu. Kai esi matęs originalą, nepaliauji jaustis, jog šis filmas emociškai gerokai… nusunktas. Tai atsispindi ir ekrane generuojamoje kalboje. Amerikietiškas kontekstas + pats iš savęs pavargęs Neesonas (kuris čia ekrane visai dera) + originaliosios dalies režisierius lygu labai įdomios (svarstymo atžvilgiu) struktūros kūrinys.

Reziumuojant

Jeigu nesate matę originaliosios dalies, realiai, žiūrėdami, Jūs neapsikraunate antriniu kritikos filtru. Jeigu esate matę originalųjį filmą, turite progą pamatyti, kaip autentiškas režisierius atsiskleidžia naujoje atmosferoje. Kaip bepažvelgtumėt, tai filmas, kurį pamatę tikrai nieko nepralošite, o galbūt, kai kuriais atvejais, netgi išlošite visai neblogą popietę kino salėje. Nes šis, tai loterija, o statymai – tai Jūsų skonis.