Esate didelio miesto (greičiausiai Romos), dideliame uždarame vakarėlyje. Sėdite, bet tuoj imsite šokti, vedini išgurkšnotų kokteilių, ar aplink šokančių pusnuogių merginų. Būtinai pusnuogės, tik su maudymosi kostiumėliais, įvaizdinančios tą trankią vakarėlių muziką. Visi laimingi. Nors greičiau tik apsimeta tokiais, nes viduje kunkuliuoja tuštuma, kurios patys (dar) neiššifruoja. Bet jums viskas čia patinka. Dėl to, kad viską suprantate, ar dėl to, kad visai nieko nenutuokiate. Sveiki atvykę į Paolo Sorrentino reginį!

Tokie vakarėliai yra jau turbūt skiriamasis italų režisieriaus, Paolo Sorrentino, bruožas. Tai vienas jo būdų parodyti pasaulio puikybę ir tuštybę. Garsiausiai šio kūrėjo vardas nuskambėjo  2013-aisiais, kai visus apžavėjo „Didžiu grožiu“ (orig. „La grande bellezza“). Ir dėl to, kad filmas provokuojantis, ir dar dėl to, kad tai buvo šioks toks niuksas legendiniam italų filmui „Saldus gyvenimas“ (orig. „La dolce vita“, rež. Federico Fellini) – daug paralelių, jungiančių Romos miestą, šlovę ir po jos einantį nusivylimą; tuštybę, užplūstančią pagrindinius abiejų filmų herojus vyrus. Po to sekė filmas „Jaunystė“, kurio pagrindinis protagonistas ir vėl buvo vyresnio amžiaus vyras, kaip ir „Didžiajame grožyje“, ieškantis santykio su praeitimi ir atėjusiu gyvenimo metų bagažu. Paolo negąsdina gilios temos, ar didelius statusus turintys žmonės – štai ėmėsi režisuoti „Jaunąjį popiežių“ (angl. „The Young Pope“, 2016 m.), serialą, kur krikščioniškosios katalikų bažnyčios gyvenimas rodomas toks, koks (turbūt) ir yra – netelpantis į dešimtį Dievo įsakymų. Sorrentino yra genijus badyti sarkazmo pirštu į tuos mūsų dienų sopulius, žmones ar reiškinius, apie kuriuos dauguma tik nutyli. Tad nieko keisto, kad po popiežiaus į dienos šviesą yra ištrauktas ir kitas, prieštaringas, visiems žinomas ar bent girdėtas Italijos politikos veikėjas – Silvio Berlusconi – kuris ir tapo naujausia filmo „Silvio“ ašimi.

Nėra netikėta, kad filmas prasideda eilute, sakančia, kad veikėjai išgalvoti ir personažų atitikimas su realiais žmonėmis – tik sutapimas. Reik manyti, kad tikrasis politikas tuo ėmė ir patikėjo – tikrai tik sutapimas, kad ši istorija apie politiką, Silvio (aktorius Toni Servillo), besimėgaujantį prabangiu gyvenimu, vakarėliais, jaunų merginų draugija ir nelabai švariais būdais gaunantis valdžios vadeles – tikrai ne apie tą patį Silvio. Nes šis, esantis filme – visų gerbiamas ir laukiamas, romantiškas vyras, ir apskritai, niekam nekenkiantis besišypsantis pagyvenęs vyrukas. Tik ar tikrai? Pasufleruoti tose pačiose pirmose įžanginėse eilutėse Paolo bando kito italų autoriaus, Giorgio Manganelli, žodžiais: „Viskas sudokumentuota. Viskas savavališka“.

Pats režisierius yra minėjęs, kad jis nebandė atkurti tikrų faktų, įvykusių realaus politiko Berlusconi, gyvenime. Atvirkščiai – bandė jį parodyti per gyvenimo, už politikos mūrų, prizmę. Kur jis visų draugas, merginų garbinamas vyras, ir pats mylintis savąją žmoną. Filmo siužetinė linija tikrai nėra dramatiška, net ir šį, pagrindinį herojų rodant lyg palengva. Pradžioje rodomas kitas apsukrus vyrukas – Serdžio (akt. Riccardo Scamarcio), ieškantis lengvų pinigų, kelių į politiką ir vakarėlių, kuriuose gali sutikti JĮ. Tad apie Silvio kuriamas portretas iš nuogirdų ir apkalbų. Ir tik vėliau pasirodo JIS. Personažas išplėtotas, daugiausia per dialogus galima suprasti ką ir kaip jis veikia. Tačiau pusę to įvaizdžio sukuria aplinka – dešimtys merginų, kalbančių apie jį kaip apie dievaitį, politikos siekiantys būsimi manipuliatoriai, ar vis iš namų „bėganti“ žmona. Atėjus jam į vakarėlį, lieka tik pasišypsoti ir pasimėgauti, susitikus su politiku – paplukdyti jį ežere ir paklausti patarimo ar pasiūlyti kokį kyšį, atnešiantį jam reikalingą pelną ar postą. Jokių politinių žaidimų ministerijų kabinetuose ar didelių galvos skausmų, kaip geriau sudėlioti politinį ėjimą – protagonistas tikrai rodomas pirmiausia kaip žmogus, vyras. Ir visgi tai tik kaukės, po kuriomis slepiasi tikrasis manipuliatorius.

Vienos iš tų kaukių – juoda ir balta spalvos Silvio aprangoje. Štai, kai jis namuose, su žmona, savo privačioje teritorijoje – gali jaustis savimi, būti „geriečiu“. Ir čia jis būna apsivilkęs baltos ar kitų šviesių spalvų drabužiais. Tačiau vos tik tenka rodytis už savo namų durų – apranga dažniausiai tampa juoda. Juk juoda tai galia, pritarimas įvaizdžiui, koks apie jį yra kuriamas. Tad kurios jėgos pasiglemš šią sielą, galų gale?

Toni Servillo – aktorius, jau ne viename filme lydintis šį režisierių į kino olimpą. Su pagrindiniais vaidmenimis, aišku. Įkūnyti Silvio nepasirodė esanti sudėtinga užduotis – labai išraiškingas, vien savo poza daug pasakantis personažas. Aktoriaus meistriškumas, kartu su puikiais grimo meistrais (net užkritę vokai atrodė labiau nei tikri) – ir rezultatas toks, kad kitaip ir nepavadintum, tik Silvio. Geriausiai visa tai palyginti galima vienoje scenoje, kur politikas kalbasi su multimilijonieriumi verslininku, susėdę vienas priešais kitą. Vienas jų – išraiškingai paspalvintais rudais plaukais, kiek žemyn „pasmukusiais“ žandais ir akių vokais, rudomis akimis, o kitas – mėlynakis, natūraliai žilstelėjusiais plaukais. Vienas Silvio, kitas ne, bet aktorius – tas pats Toni. Ir čia labai puikiai matyti skirtumai, ką gali aktorius ir grimo meistrai suteikti dviems skirtingiems veikėjams.

Filme veikia daug personažų – nuo politiku norinčio tapti Sergio, iki jo žmonos, jam į akį kritusios Silvio palydovės, iki gausybės merginų vakarėliuose ar pavienių asmenų, sužmėžuojančių kartais reikiamose scenose. Tačiau visame šiame butaforinio gyvenimo šou išsiskyrė vienas charakteris – mergina, pakliuvusi į uždarą vakarėlį su Silvio, tačiau nepakvaišusi taip, kaip kitos – tikrai atrodė pakliuvusi ne į savo vietą. Ji atėjusi savo noru, vedama smalsumo, tačiau neturėdama išankstinio beatodairiško nusistatymo, kad viskas jai čia turi patikti, ir visiems ji turi paklusti. Greičiau tai pažinimo zona, kurioje galėsianti nuspręsti, kurioje pusėje ji norinti žaisti. Ir štai, kai Silvio užsuka į jos kambarį (dėl ko iš laimės apalptų kitos merginos) – ji sugeba už save pastovėti nepaveikta masinio garbinimo bangos: tiesiai šviesiai rėžia, kad šis dievaitis ne tik atrodo pagyvenęs, bet jam jau ir „smirda iš burnos seneliu“. Kita scena – paryčiais, po vakarėlio, kuomet visi „smigę“ nuo visanakčio šokimo ir įvairių medžiagų vartojimo, ji lieka viena, nevartojusi, neužmigusi – tiesiog šokanti tyloje ant baseino krašto. Ir šis personažas tampa viltimi ne dėl to, kad pasakė tiesą politikui apie amžių, ir nenorėjimą jo garbinti, o dėl to, kad tai tampa metafora, jog dar yra vilties visame šitame cirke, kur visi atlieka savo triukus net apie juos nesusimąstydami sava galva.

O, Sorrentino, tavo meniškai subtilus juokimasis iš įvykių ir žmonių yra lyg užplūdęs pavasaris gilios žiemos vidury. Ir ne tik sarkazmo ilgi pirštai, bet ir subtilios metaforos, kurias kartais perskaitai iš karto, o kurias kartais užtrunka atkoduoti. Iš tų lengviau atkoduojamų – grįžkim į vakarėlį ir svaigalų vartojimą, „čia ir dabar turi būti gera“ supratimą – vakarėlio triukšme rodomas vaikinas, neriantis į baseiną… įsiraizgęs raudoname tiulyje. Euforija ir malonumas? Jei norit sunkesnės, štai pati pirmoji filmo scena – jaunas ėriukas, besiganantis vilos pievelėje, užklystantis į namo vidų. Karšta, burzgiantis kondicionierius, kuriam temperatūrą susimažinus iki 0… ėriukas ima ir staiga nugaišta prieangy. Sakytum, kuo čia tuo ėriuku norėta pasakyti. Tačiau tampa aišku tik filmo pabaigoje – kuomet iš sugriuvusios bažnyčios ištraukiama Jėzaus skulptūra. Rodoma tuo rakursu, kur krūtinėje buvusi žaizda ir likęs randas. Biblijos ir tikėjimo tiesų aiškinti nepulsiu, tikėdama, kad ši dviejų scenų paralelė turėtų būti aiški: tyrumo ir nuodėmingo, kentėjimo ir išdavystės, ir per tūkstantmečius nesibaigiančio žmonijos ėjimo nedoros keliu…

Ne mažiau dėmesio verta paskutinė scena, kuomet rodoma po žemės drebėjimo apgriuvusi bažnyčia, ir darbininkai, bandantys iš griūvėsių ištraukti Jėzaus skulptūrą, ar kai kurie jų tiesiog besiilsintys – lėtame, slenkančiame kadre atsiranda ir filmo pavadinimas „Loro“, kuris, išvertus iš italų kalbos, tikrai reiškia ne Silvio, o „jie“ – tad šis kadras tampa iškalbingu. Kad jie – tai mes visi. Naiviai tikintys dorovingieji, ar uolūs melagiai, esantys šio viso spektaklio, vadinamo gyvenimu, dalimi.

Eidama į „Silvio“ galvojau, kad tai bus filmas su vienu išreikštu personažu, nesibaigiančiais vakarėliais ir nuogybėmis. Tačiau visko čia buvo saikingai – net ir tas pagrindinis asmuo „neuždominavo“ ekrano vienas. Daug iškalbingų detalių, poteksčių, kurios turėtų žiūrinčiajam neleisti užmigti. Mačiusiam nors vieną ankstesnį Sorrentino kūrinį, čia per daug siurprizų nelieka – žinote, ko galima tikėtis. Graži tvarkinga kinematografija, geras muzikinis takelis, vaidinti mokantys aktoriai. Gal kiek prailgo – tą patį butų buvę galima „išpasakoti“ per šiek tiek trumpesnį laiką. Tačiau žinant Paolo braižą, pykti nėra dėl ko – jis mėgaujasi, kada tomis temomis, potekstėmis, vakarėliais ir sarkazmo ašmenimis glosto jūsų suvokimo užkaborius. Linksma jam, kaip turbūt linksma ir jums – kad ir kokiame vaidmenyje čia esate.