Į Lietuvą iš vakarų pasaulio atkeliavęs rokas prilygo sprogimui, energijai, sąjūdžiui su trenksmu atnešęs laisvės, brolybės, meilės ir maišto idėjas. Bitlų, rolingų muzikos novatoriškumas užbūrė jaunas širdis. Ilgaplaukiai, lopytais džinsais hipiai rinkdavosi miestų gatvėse diskutavo, vaikščiojo su nešiojamais radijo imtuvais, perrašinėjo muziką, naktimis gaudė „Amerikos balso“ bangas. „Švento vandalizmo“ vedini jie niokojo telefono aparatus, pjovė stygas iš pianinų, kad galėtų pasigaminti elektrinę gitarą ir stiprintuvą, kartais netekdami pirštų… „Gitaristui piršto netekimas yra tragedija, tačiau nepaisant to, jie tęsė savo kūrybos kelią“, – pasakoja filmo režisierius. Persekiojami sovietinės ideologijos jie kūrė muzikines grupes, rengė pogrindinius muzikos festivalius, rinko milžiniškas gerbėjų minias. Tuo laikotarpiu dienos šviesą išvydo A. L. Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, pareikalavusi iš jos idėjinio įkvėpėjo – Kęstučio Antanėlio didžiulės aukos. Laisvės alėjoje susideginusio Romo Kalantos įvykis stipriai palietė roko muziką – ji tapo dar labiau cenzūruojama, persekiojama sovietinio rėžimo pykčio, tačiau tai tik stiprino roko dvasią.