Po šešerių metų pertraukos mes sulaukėme antrosios nuostabaus animacinio projekto „Ralfas Griovėjas “dalies. Ji režisuota to paties režisieriaus Rich‘o Moore‘o, o jam į pagalbą koordinuojant antrąją dalį atėjo ir pats pirmosios dalies istorijos, kartu su Rich‘u, bendraautorius Phil‘as Johnston‘as.

Šioje dalyje jaučiasi ir vis yra primenama, jog žaidimų veikėjų gyvenimas tuos šešerius metus nebuvo niekaip sustojęs. Apie tai užsimenu ne tik norėdamas pristatyti projekto kontekstą, tačiau tai savotiškai suformuoja ir pasąmoningą bei atskirą istorijos suvokimą tarp veikėjų. Tačiau apie tai vėliau.

Trumpai apie pačią istoriją, tai, kaip ir minėjau, gyvenimas čia verda kaip viręs, o viso to pasėkoje atsiranda… rutina. Tačiau jaukiojo žaidimų salono savininkas nusprendžia neatsilikti nuo pasaulio pulso ir įsiveda internetą. Ir mūsų mažieji herojai net nežada praleisti progos išbandyti, koks yra tas visiškai naujas žaidimas, pavadinimu „Internetas“.

Na, ir prieš pradedant, galiu pasijuokti, jog visi animacinių projektų recenzavimai man jau tampa socialiniu eksperimentu. Įsivaizduokite, jog jūs, kaip savo atžalos tėvas/mama, ateinate su vaiku į animacinio filmo seansą ir salėje aptinkate sėdintį vienui vieną pliką, ūsuotą, kiek pasportavusį vyriškį, kuris tiesiog durk akin nedera šitoje atmosferoje. Man einant į savo vietą – viena mergaitė paklausė mamos: „Mama, o kodėl tas dėdė vienas?“. Prisiekiu, viduje Parulskiškai (nes aš rūstus, „senas“ ir plikas) susijuokiau ir siaubingai sunerimau vienu metu. Na, bet grįžtam prie filmo.

Siužeto konstruktas

Simboliškai, visai neseniai, buvau matęs pirmąją projekto dalį ir visai pozityviai dėl jo jaučiausi. Atvirai, tai vienas tų filmukų, kuris man jau, jau turi savotišką nostalgijos atspalvį savo buvimu, nors ir išleistas tik 2012 metais. Tad su maloniu nusiteikimu (ir kažkurios mamos nejaukiu žvilgsniu savo pakaušyje) leidausi į tolimesnius Ralfo ir Vaniliukės nuotykius.

Tačiau, ilgainiui, pradėjo atrodyti, jog kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių. Kuo ilgiau žiūrėjau šį filmą, tuo daugiau pradėjau pastebėti siaubingai keistų jo… sluoksnių. Pasistengsiu apžvelgti jų bent keletą, kuriuos asmeniškai išjaučiau.

Istorija prasidėjo labai gražiai, ir nieko kito čia nesitikėjau. Tačiau siužetui įsibėgėjant, pradėjau jausti, jog šio siužeto tikslinė auditorija tikrai nėra vaikai. Ar kaip tik – atvirkščiai? Vos tik veikėjai leidosi į Internetą, čia pradėjo vystytis tikrai ne mažamečiams suprantami procesai. Tik tarp kitko, vertindamas šį filmą stengiausi atsižvelgti labiau į vaikų poziciją, negu suaugusiųjų. Visas projektas, atrodė, lyg edukacinė – smarkiai supaprastinta – animacinė komercializuota paskaita apie tai, kas yra internetas. Tačiau, kad ir kiek supaprastinta, čia viskas vis tiek skamba per daug sudėtingai vaiko ausiai. Palyginus su pirmąja dalimi, kur istoriją sekti buvo itin lengva ir malonu, čia, atrodė, jog viskas labai komplikuotai persipynę – siužetas susimazgęs su scenarijumi. Jautėsi, jog čia tikslinė auditorija mažų mažiausiai yra paaugliai, kurie jau bent kiek geba atsijoti logines siužeto ribas.

Kitas kiek sutrikdęs filmo aspektas – tai medijų pateikimas. Pirma minėjau, jog galbūt Kaip Tik vaikai čia yra tikslinė auditorija, tačiau ne istorijos aspektu. O manipuliacijos. Filmas tiesiog žydi idėjomis, kaip saldu, gera ir pelninga iš savęs socialinėse medijose daryti pajuokos mazgotę su įvairiausiais filtrais, drastiškais video iššūkiais ir besaikišku tūnojimu išmaniajame įrenginyje. Visas filmas tarsi didžiulis įskiepis, jog vaikai privalo gyventi socialinėse medijose, nes kitaip gyvenimas nepavyks.  Atvirai, tai čia pagrindinės detalės, kurias įžvelgiau, kodėl šis filmas skirtas vaikams. Dėl siunčiamos žinutės. Ir kad jis animacinis. Bet manau, jog žinutė vaikams būtų tikslingai išsiųsta, jis ir turi būti animacinis. Ar ne?

Trečioji filmo detalė, kur man niekaip nedavė ramybės, tai Ralfo ir Vaniliukės santykiai. Istorija čia kaip ir leidžiama per platoniškos draugystės prizmę, tačiau viskas, ką mačiau, tai tarp jų tvyrančius šiek tiek toksiškus santykius po šešerių metų kartu po vienu…stogu. Čia visą filmą tiesiog labai subtiliai ir, kartu, tiesiai ant akių žongliruojama pakankamai kompleksiškomis santykių eilėmis. Draugystė per atstumą? Buvusiųjų bandymas būti draugais? Vaikų paleidimas į pasaulį tėvų akimis? Negalėjau priskirti konkrečios konotacijos, tačiau šioje istorijoje kažkoks šeimyninis atspalvis tikrai yra įinkorporuotas – tikriausiai jį gali pajausti tik žiūrovas su savo žaizdomis, nors šiuo metu tokių, rodos, ir neturiu.  Tačiau šis filmo sluoksnis jau vienareikšmiškas paliktas suaugusiems. Tai tikriausiai pirmasis animacinis projektas mano gyvenime, kurį taip smarkiai analizuoju savo galvoje, ir net nesuvokiu – kodėl?

Tačiau, paėmus tik patį animacinio filmo karkasą, ir atmetus visas įmanomas pasąmoningas detales, jis mažajai auditorijai turėtų būti nuostabi spalvų ir žaismingų veikėjų pramoga. Kaip dėl kitų detalių – galite bandyti dar kartelį paskaitinėti aukščiau.

Techninės detalės

Na, dėl scenarijaus jau jaučiuosi išsakęs savo poziciją – jis pasirodė per daug kompleksiškas ir gerokai persipynęs su siužetu. Kaip dėl pačios animacijos kokybės – vienareikšmiška perfekcija, kaip ir kiti šios kompanijos darbai: viskas realizuota labai sodriai bei skoningai, tikra puota akims ir vaizduotei. O ir lietuviškas dubliažas buvo vienas malonumas ausiai: veikėjų empatijos pagautos ir įgarsintos tikrai neblogai.

Baigiamasis žodis

Tikrai neįprastai daug galvoju, ar tikrai pajaučiau šį filmuką kaip derėjo? Ar jis tikrai taip toli nunėrė į modernistinę nišą, už savęs palikdamas visiškai retro struktūros pirmąją dalį? Ar jis tikrai bando išplauti vaikams smegenis, jog jie lystų dar giliau į socialines medijas su ožkų filtrais? Negaliu į tai atsakyti, tačiau būtent taip pajaučiau šį filmą.  Galbūt jūs čia nieko panašaus nerasite ir su savo mažyliais puikiai praleisite laiką, kas tikrai garantuota šiame filme tiek jums, tėveliai, tiek ir Jūsų vaikams. Tačiau, jog man vienareikšmiškai nepatiko šio filmuko ideologija – tai faktas.