John‘as Joseph‘as Gottis jaunesnysis buvo italų kilmės Amerikos gangsteris, vėliau tapęs Niujorko Gambino nusikaltėlių šeimos bosu. Tai vienas žinomiausių nusikalstamo pasaulio atstovų. Gottis ir jo broliai užaugo nepasiturinčioje šeimoje ir būdami dar jauno amžiaus pasuko nusikalstamu keliu. Būsimas Krikštatėvis greitai kilo „Karjeros laiptais“ ir mafijos šeimai ėmė nešti vis daugiau pelno. Bijodamas susidorojimo, šis organizavo tuometinio Gambino šeimos boso Polo Castellano nužudymą 1985-aisiais. Neilgai trukus po Castellano mirties, Gottis tapo naujuoju šeimos bosu. Jo vadovaujama nusikalstama grupuotė tapo viena daugiausia pasaulyje uždirbančių, pelnas buvo skaičiuojamas šimtais milijonų. Nusikaltėlis devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje  laimėjo net tris didelius teismus, nors vėliau ir paaiškėjo, jog nusikalstama grupuotė visus tris kartus neteisėtai paveikė teismo procesą Gotti naudai. Savo vadovavimo metais šis gangsteris tapo ir ypač ryškia viešojo pasaulio žvaigžde dėl savo ekscentriško elgesio, pomėgio puoštis bei kalbėti prieš kameras. Tai  nepatiko kitoms mafijos šeimoms, nes šios stengėsi laikytis nuošalyje ir vergė viešumos. Tuo tarpu, Gottis buvo ypač mėgiamas žiniasklaidos, jį palankiai vertino ir dalis visuomenės. Bosas pagaliau nuteistas buvo tik 1992-aisiais, jam paskirtas nuosprendis kalėti iki gyvos galvos. Po dešimties metų John‘as Joseph‘as Gottis, būdamas 61-erių mirė nuo gerklės vėžio.

Nenuostabu, jog apie tokią ryškią nusikalstamo pasaulio asmenybę sukurti net keli filmai bei TV laidos. Šis filmas iš visų projektų didžiausias. Filmas kurtas net septynerius metus ir, deja, ne todėl, jog buvo kruopščiai filmuojamas ar montuojamas. Kūrėjams buvo sunku susitarti dėl režisieriaus, aktorių ir scenarijaus. Juostos filmavimas daug kartų atidėtas.

Į filmą ėjau nieko nesitikėdamas, įvertinimai internete buvo prasti, kritikos susilaukė tiek scenarijus, tiek pats Travolta. Galbūt todėl, jog per daug nesitikėjau, filmas manęs ir nenuvylė. Deja, rasti šiam filmui pagyrimų tai pat nėra lengva. Daugiausia kalbėsiu apie tai, kas man nepatiko.

Scenarijus paremtas tikra istorija ir tai filmui padeda. Žinojimas, jog rodomi įvykiai yra bent iš dalies tikri filmui suteikia daugiau žavesio ir dramatiškumo. Nepaisant scenarijus tiesmukas ir šiek tiek ištęstas, žiūrint kiekvieną minutę norisi ko nors daugiau. Kodėl filmas užsienyje susilaukė tiek kritikos? Juosta ypač kritikuojama dėl to, kaip pavaizduojamas pats John’as Gottis ir šioms pastaboms aš visiškai pritariu. Nusikaltėlių vadeiva, sukčius ir galvažudys čia vaizduojamas kaip didvyris. Jis pristatomas kaip mylintis vyras ir tėvas, galintis bet ką atiduoti dėl savo vaikų. Jo tikslas – sukurti imperiją, kuri gyvuos ir po šimto metų bei žmonėms neš gėrį. Jo sūnus, kuris tėvui sėdus į kalėjimą perėmė vadovavimą šeimai, parodomas kaip kankinys. Neva jis už savo nusikaltimus jau atkentėjo ir valdžia dabar tiesiog nori su juo susidoroti. Štai čia scenarijus smarkiai prasilenkia su realybe ir, mano galva, smarkiai perlenkta. Besistengdami, jog Gottis patiktų žiūrovams kūrėjai nuėjo lengviausiu keliu – išpūtė jo „gerąsias“ savybes. Išrankesniam kino žiūrovui scenarijus burnoje palieka nemalonų skonį.

Keli režisūriniai sprendimai, sakykim, nepasiteisino. Filmo pradžią ir pabaigą pristato pats mafijos bosas žiūrėdamas į tiesiai į kamerą. Viskas skamba daugmaž taip: „Leiskite man papasakoti savo istoriją“, o filmas baigiasi taip pat „štai tokia ta mano istorija“. Šios scenos visiškai nereikalingos ir man pasirodė tiesiog kvailos. Veikėjų charakteriai prastai išplėtoti, sunku suprasti, kas juos veda. Kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip? Atrodo, jog Travolta tiesiog nori parodyti, kaip pats sako, „kas čia bosas“. Gotti sūnus seka tėvo pavyzdžiu ir kartoja, kaip myli tėvą, tačiau savo veiksmais to visiškai neparodo. Labai mažai laiko skiriama tam laikotarpiui kai grupuotei vadovavo John‘o Gotti sūnus, nors šis svarbus filmo istorijai. Atrodo, jog montuodami kūrėjai tiesiog pritrūko laiko, nors filmas, kaip minėjau, buvo kuriamas daugiau nei septynerius metus.

Filmo kinematogfrajimą galima apibūdinti kaip bandymą pamėgdžioti tokį mafijos filmų kūrėją kaip Martiną Scorsese. Vietomis spalvų paletė primena legendinį „Krikštatėvį“ (angl. „The Godfather“) ar mano jau minėto režisieriaus Martin Scorsese „Gerus vyrukus“ (angl. „The goodfellas“). Nufilmuota neblogai, tačiau pasigedau paprasčiausio kūribiškumo.

O dabar apie šiek tiek apie aktorius. Filmo pagrindinis veidas, be abejonės, yra  John‘as Travolta. Nors kritikai jo vaidybos per daug palankiai ir neįvertino, aktorius šiam vaidmeniui tiko. Prie to daug prisidėjo grimas ir kostiumai, tačiau John‘as Travolta nenuvylė. Kartais buvo matyti, jog jis stengiasi per daug. Dėl to, jo vaidinamas Gotti kartais galėjo pasirodyti šiek tiek komiškas, tarsi būtų kokia realaus asmens karikatūra. Panašių minčių sukėlė ir Gotti sūnų vaidinęs aktorius. Jam tik 25-eri, tačiau filme jo vaidinamą veikėją matėme ir paauglį, ir jau keturiasdešimties sulaukusį vyrą. Visose scenose aktorius atrodo labai panašiai. Nors jo vaidyba ir nebuvo bloga, prastas parinktas pats aktorius. Sunku patikėti, jog matai keturiasdešimtmetį, kai jis atrodo kaip gatvės vaikėzas. Tas filmui taip pat suteikia neplanuoto komiškumo.

Iš techninės pusės užkliuvo keli „patingėjimai“. Vienas filmo veikėjų, kitos mafijos šeimos vadeiva Činas, filme minimas gan dažnai. Vos kam nors Činą paminėjus, parodoma ta pati scena, kaip šis su savo parankiniu eina gatve. Ta pati scena filme parodo bent tris kartus. To klaida pavadinti negalima, tačiau dėl šios scenos juosta atrodo paprasčiausiai neprofesionaliai.

Muzika filme jokių minčių nesukėlė, juostai nieko nepridėjo ir neatėmė. Bent jau šioje vietoje pastabų rasti nesugebėjau.

„Paskutinis krikštatėvis: Džonas Gotti“ – jau ne kartą matytas, tikrais faktais paremtas, biografinis filmas apie mafiją. Iš panašių juostų ši  išsiskiria tik perdėtu ir lėkštu nusikaltėlio idealizavimu. Jei į filmą eisite be didelių vilčių, tai ir nenusivilsite.