Recenzijos

Moterys meluoja geriau. Robertėlis - recenzija

„Moterys meluoja geriau“ jau tapo kultūriniu fenomenu Lietuvoje. Tai patvirtina vien tai, kad šis serialas televizijos eteryje sukasi jau dešimt metų. Populiarūs serialo veikėjai jau tapo savotiškos interneto tautosakos herojais, o mes sulaukiame jau antrojo „Moterys meluoja geriau“ filmo. Tai tikrai yra įdomu, nes joks lietuviškas televizinis kūrinys negali pasigirti tokiu ilgaamžiškumu, neskaitant informacinių laidų ar „Giminių“, kuris labiau primena prieš dvidešimt metų jau mirusį žmogų, kurį nuspręsta šiomis dienomis atgaivinti pajungus jam lašelinę nei respektabilų serialą. Įrodymu, jog „Moterys meluoja geriau“ yra fenomenas, laikyčiau ir tai, kad šiomis dienomis, kai termometro stulpeliai įkopė į mūsų šalyje retai regimas aukštumas ir tarsi būtų galima tikėtis matyti tuščius kino teatrus ir pilnus paplūdimius, Robertėlio nuotykiai pritraukia pilnas ar puspilnes sales. Tokia neišblėstanti žiūrovų meilė šiam mamyčiukui tikrai nusipelno antropologinių tyrimų.

Filmas pasakoja apie jau į penktą dešimtį įkopusį Robertą (akt. Nerijus Gadliauskas). Mamyčiuko ir nevykėlio stereotipinį įvaizdį atitinkantis vyras susiranda nekilnojamojo turto agento darbą ir jaučiasi pagaliau tapęs garbingu visuomenės nariu. Tačiau, kai jau atrodo, kad jo gyvenimas pradeda tekėti normalia ramia vaga, Roberto kelyje pasimaišo ekscentriška sunkaus charakterio Greta (akt. Justina Žiogaitė-Butkienė). Iš pradžių Robertas vis bando atsikratyti šios išsišokėlės, bet vėliau supranta, jog ji gali būti ta išrinktoji ir tikroji jo gyvenimo meilė.

Kokia neįtikėtinai išskirtinė patirtis laukia jau buvo galima suprasti nuo pirmosios scenos. Animacinis paukštis apkakoja pagrindinį veikėją ir salė prapliumpa juoku. Robertas atrodo kaip ką tik apipiltas kibiru grietinės, o pagalbos servetėlę jam ištiesia komiškai pateikta žemaičiuojanti mergina, nužengusi tiesiai nuo festivalio „Juokis 2002“ scenos. Atrodo, kad šiai juostai juokai buvo rašomi paties velnio suorganizuotose kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose dalyvavo agitbrigadų fiestos „Juokis“ organizatoriai, puslapių „Rimti anekdotai,be cenzuros ir ne tik“, „Anekdotai,pokstai jumoras,fotos“ ir „Mažoji Mergaitė Mašenka“ kūrėjai bei lietuviško jumoro korifėjas Arturas Orlauskas Renginių Vedėjas. Jeigu galvojote, kad juokavimas iš vėmimo, bezdėjimo, raugėjimo ir kalbėjimo apie prievartavimą su klizma liko kažkur praėjusiame tūkstantmetyje ar kažkur mūsų civilizacijos paribiuose, galvokite iš naujo. Filme „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“ tualetinis humoras pasiekia savo epogėjų. Niekas nesako, kad pasaulyje negali egzistuoti kvailos neįpareigojančios komedijos, kuriose juokaujama apie visiškas nesąmones. Tačiau viskas turi savo ribas, o „Robertėlio“ kūrėjai jas tikrai peržengia, palikdami paskutinius padorumo likučius už durų. Svetima gėda yra jaučiama viso kūrinio metu. Filmo režisierius Andrius Žiurauskas viename straipsnyje pažadėjo, jog publika gali tikėtis daug gero humoro. Gerbiamas Andriau, tikiuosi, kad tokių žmonių, kurie jūsų pagamintą kūribinį pusfabrikatį laikys gero humoro pavyzdžiu, yra mažuma. Jeigu aš klystu, tada tikiuos, kad mes kuo greičiau įvykdysime švietimo reformą. Vis tik, režisierių reikėtų pagirti už tinkamai sudėtus akcentus. Reikiamais momentais didžioji dalis salės prapliupdavo juokais, o mažuma, kažkodėl ten užklydusių nuovokesnių piliečių, sinchroniškai griebėsi už galvos gedėdami savo išleistų pinigų ar praleisto laiko.

Tame pačiame straipsnyje filmo kūrėjas teigia: „Visi kvatos susiėmę už pilvų, nes per dešimt sezonų susikaupė įvairiausių dalykų, kuriuos sudėjome į dešimtmečio filmą.“ Dešimtmečio filmas. Skambiai pasakyta. Atrodytų, jog tikrai, per tuos dešimt metų, kiek yra rodomas šis serialas, turėjo užgimti daugybė kūrybinių idėjų, kurias būtų galima realizuoti filme. Deja, bet tos idėjos tikriausiai ir liko tik idėjomis. „Moterys meluoja geriau“ jubiliejui skirto filmo scenarijus yra įsigytas iš korėjiečių ir paremtas viena sėkmingiausių visų laikų Pietų Korėjos komedijų „My Sassy Girl“. Užsienio komedijų perdirbimas Lietuvoje nėra jokia naujiena, tačiau gaila, jog tokio visų mylimo serialo ir tokio visų mylimo veikėjo filmas nebuvo sukurtas pagal savas idėjas. Gal dėl to kalta ta beprotiška gyvenimo skuba, kai norisi uždirbti daug pinigų, dedant kuo mažiau pastangų.

Pati filmo istorija yra chaotiška, o meilės istorija yra absoliučiai neįtikinanti ir dirbtina. Savo jausmus į šį filmą gali investuoti nebent tie, kurie lengva ranka „investuoja“ savo santaupas telefoniniams sukčiams į kišenę. Chaoso į filmą įneša ir padrikas montažas, kuris yra tikrų tikriausias vaizdų kratinys. Nepersistengta buvo visuose esminiuose filmo komponentuose. Linčo teismo nusipelno garso režisierius, nes kartais tiesiog buvo neįmanoma išgirsti ką kalba veikėjai. Gera garso kokybė yra vienas esminių filmo kūrimo elementų, tačiau „Robertėlio“ kūrėjams nė motais į paprasčiausius filmų dėsnius. Operatoriaus darbas taip pat nėra stebuklingas, o tas noras visur kišti su vadinamuoju „dronu“ nufilmuotus kadrus iš paukščio skrydžio ima erzinti.

Atskiro paminėjimo nusipelno filmo muzikinis takelis. Neužtenka to, kad jau galvą ima skaudėti nuo viso siužeto beprasmiškumo, tai dar ir ausys jums gali pradėti kraujuoti, jeigu kaip ir aš galvojate, jog Sauliaus Prūsaičio daina „39“ yra skirta nebent kankinimams ir jos vieta yra viename iš pragaro ratų. Įvairias šios dainos versijas jūs išgirsite keletą kartų. Net kai užgros kažkokia kita melodija ir jau galvosite, kad pabėgote nuo tos kankynės, suskambęs maestro S. Prūsaičio balsas jums primins, kad tai tas pats š…, tik kitame popierėlyje. Filme taip pat išgirsite ir kitų lietuvių kūrėjų dainas, tad jei radijo stotis „Lietus“ nuolat skamba jūsų automobilyje, gal ir neišprotėsite.

Pereikime prie mėgstamiausios temos aptariant lietuviškus filmus. Tai aktorių vaidyba. Robertėlį vaidinantis Nerijus Gadliauskas yra tikrai talentingas aktorius ir man nuoširdžiai keista, kodėl jis jau beveik dešimt metų vaidina tą patį jau visiškai išsisėmusį vaidmenį. Pinigai tikriausiai nekvepia. Nekvepia jie, matyt, ir vienam geriausių savo kartos aktorių Ainiui Storpirščiui, kurio pasirodymas nemaloniai nustebina. Ne todėl, kad jis kažkoks blogas, o todėl, kad šis aktorius išvis yra šiame filme. Nepaisant visų blogybių, „Robertėlio“ filmas dar būtų žiūrimas ir pakenčiamas. Tačiau, kai ekrane pasirodo pagrindinį moters vaidmenį atliekanti Justina Žiogaitė-Butkienė, tas laikas, praleistas kino salėje, tampa tikra kančia. Įsivaizduokite patį jums labiausiai nepatinkantį garsą. Pavyzdžiui, nagų braukimas per mokyklinę lentą. Sustiprinkite tą garsą begalę kartų ir suprasite kaip sunku buvo stebėti Gretos veikėją. Neprisimenu dar labiau erzinančios būtybės savo gyvenime. Tai, ką ji demonstravo ekrane, sunku pavadinti vaidyba. Nuolatiniai spygavimai, rėkavimai… Haydeno Christenseno pasirodymas „Žvaigždžių karuose“ (angl. „Star Wars“) vertas „Oskaro“ statulėlės ar apdovanojimo už viso gyvenimo nuopelnus lyginant su J. Žiogaite. Tai tikrai nėra malonu ar smagu sakyti, bet tokia vaidyba parodo, kad tikrai bet kas gali tapti aktoriumi ir vaidinti kine.

Pabaigai krislelis medaus šioje deguto cisternoje. Ta pati prodiuserinė kompanija, kuri atsakinga už šį nusikaltimą kinui, taip pat kuria ir visai neblogą dokumentinį serialą „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“, pasakojantį apie iškiliausias XX a. mūsų tautos asmenybes. Jei didžiąją dalį pajamų, kurias susižers už „Robertėlį“, ši kompanija investuos į šį ar kitus šviečiamojo pobūdžio projektus, o ne į dar vieną „Moterys meluoja geriau“ filmą, dalis nuodėmių jiems bus tikrai atleista.

Ši recenzija nieko nepakeis. Kas norės eiti į šį filmą, tas ir eis. Kam bus juokingi šio filmo pokštai, tie ir juoksis. Aš nesitikiu, kad nuo šių žodžių jūs pakeisite savo nuomonę apie tokius filmus ar tokį humorą. Tad neliekite savo pykčio, kad aš nesuprantu koks tai puikus filmas. Aš žinau, kad visada bus tokių žmonių, kuriems tai bus aukščiausio lygio pramoga. Tik tikiuosi, kad palaipsniui tokie žmonės bus mažuma.