Recenzijos

Didžioji kriaušė ir magiška jos kelionė - recenzija

Kino teatrus pasiekė linksmas animacinis filmukas „Didžioji kriaušė ir magiška jos kelionė“. Danų kino kūrėjų darbas pasakoja apie ramiame pajūrio miestelyje gyvenančius draugus – drambliuką Sebastianą ir katinėlį Mičą. Žvejodami jie randa butelį su laišku nuo neseniai dingusio miestelio mero J. B., kuris prašo padėti ištrūkti iš Paslaptingosios salos. Laiškelyje taip pat įspėjama apie nuožmius piratus, siaubingas gelmių pabaisas bei negailestingą juodosios jūros miglą, o butelio dugne rastą stebuklingą sėklą draugai privalo nedelsiant pasodinti. Per naktį iš mažos sėklytės sugriaudama Sebastiano ir Mičo namus išauga milžiniška kriaušė, tokia didelė, kad draugai, padedami lengvai išprotėjusio mokslininko Gliukozės, paverčia ją į trijų denių laivą. Būtent tai, ko reikia norint išgelbėti miesto merą, – tad bičiuliai pasileidžia į didįjį nuotykį.

Ne Holivude gimusi animacija retai būna populiarus šeimos laisvalaikio praleidimo būdas, dažnai atsitinka taip, kad Europos animatorių kūriniai būna arba visiškai prikaustantys prie ekranų, arba kankinančiai ilgi ir neįdomūs.  „Didžioji kriaušė ir magiška jos kelionė“ patenka į abi kategorijas, sužavėjęs gražiu animatorių darbu ir ganėtinai įdomiais personažais, nespėjęs įpusėti filmas virsta neaiškaus siužeto, keistų dialogų ir dar keistesnių veikėjų mišraine. Mano manymu, šios kino juostos sėkmei koją pakišo neišgryninta siužeto linija ir neaiški kūrėjų mintis – visko buvo tiek daug, kad liejosi per kraštus.

Pirmiausia ekrane pasirodo jau minėtas meras J. B. ir jo draugai – Sebastianas ir Mičas, vėliau – piktasis miestelio vicemeras, kuris kėsinasi užimti mero postą ir pastatyti didžiulį dangoraižį, kuris uždengtų saulę. O kieme išdygusi milžinė kriaušė privilioja kvanktelėjusį mokslininką Gliukozę, su kuriuo draugužiai ir leidžiasi į kelionę ieškoti dingusio mero. Pradžia išties buvo įdomi ir daug žadanti, tikrai tikėjausi linksmo, vaikus užburiančio nuotykio, deja, čia viskas ir sustojo.

Nuo pat pradžių filmas suponuoja nuomonę, kad yra skirtas tikrai labai mažiems vaikams – spalvos ryškios, personažai didelėmis galvomis, primenantys rodomus vaizdeliuose vaikams, apie visą dieną važinėjantį autobusą ir panašius (vaikų turintys tėveliai tikrai žino, apie ką aš čia). Filmo nuotaika pasikeičia, kai į horizontą įžengia jau minėtas kvanktelėjęs mokslininkas Gliukozė, kuris lyg ir turėtų būti suaugęs ir protingas, bet yra tik protingas (?). Dialogai primityvūs ir lengvai suprantami vaikams, kas yra kaip ir gerai, bet baisiai nuobodu suaugusiajam. Vos didžiajai kriaušei pradėjus kelionę ir pabėgus nuo valdžios apakinto miestelio vicemero,  trijulė sutinka „pavojinguosius“ piratus – keistus, vidutinio amžiaus, nevalas vyriokus. Susidarė įspūdis, kad bandoma juos pateikti kaip labai siaubingus ir plėšrius, bet ekrane jie tiesiog atrodo nelabai pavykusi žmogiškoji kapitono Guto ir jo komandos versija. Pasprukusi nuo įsivaizduojamo pavojaus, trijulė patenka į drakono pavidalo povandeninį laivą, o jame – liūdnas, vienišas, visą laiką su pižama šmirinėjantis, garbaus amžiaus senolis. Šis personažas tikrai sukelia dvejopus jausmus, tarsi gailestį žadinantis, o kartais lyg kaimynas iš gretimos laiptinės su paklaikusiomis akimis. Ilgai neužsibuvę draugai sprunka iš drakoniškojo laivo ir perplaukę juodosios miglos debesį, sutikę krūvą vaiduoklių, išklausę įkvepiančią mirusio senelio dvasios kalbą, jie randa Paslaptingąją salą. Kaip matote, veiksmo ir keistų personažų tikrai netrūksta, o veikėjų neišnaudotas potencialas lengvai nuvilia.

Filmo siunčiamos pagrindinės mintys tikrai geros, nors ir banaliai skambančios – tikra draugystė nugali visus iššūkius ir nevalia pasiduoti nepabandžius. Tačiau vargu, ar vaikai tą supras, ne dėl pačių vaikų gebėjimų, bet dėl filmo siužetinės linijos vingių, dialogų ir veikėjų kakofonijos.

Ryškios spalvos, įdomiai „nupiešti“ veikėjai – ko gero, stipriausi šio kūrinio aspektai. Techninė pusė tvarkinga, neperspausta, maloni akiai, aplinka kupina spalvotų detalių. Garso takelis taip pat nieko nenustebins – paprastas ir lengvas. Lietuviškas įgarsinimas man vietomis rėžė ausį – buvo sunku klausytis labai suplonintų pagrindinių personažų balsų, tai drambliui Sebastianui ir katinui Mičui nejučia pridėjo keistai erzinančio prieskonio.

Filmas „Didžioji kriaušė ir magiška jos kelionė“ išties galėjo būti labai geras, jei kūrėjai būtų jį padalinę į dvi dalis arba gerokai sumažinę veiksmo arba – ir tai, ir tai. Vyresnio amžiaus žiūrovai neturėtų tikėtis didelio džiaugsmo žiūrėdami šį filmą, o mažieji… na, kas ten žino, kas jiems patiks būtent tą dieną, kai nuspręsite juos nusivesti į kiną. Nors mano mažoji žiūrovė liko absoliučiai viskuo sužavėta (manau, tam didelės įtakos turėjo gausi saldžių spragėsių dėžutė), filmą galiu rekomenduoti tik tiems, kas nori pasnausti kino salės kėdėje ir pailsėti po ilgos savaitės darbų.

Komentarai

Rašyti komentarą Didžioji kriaušė ir magiška jos kelionė - recenzija

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.