Recenzijos

Drugelis - recenzija

Atrodo, kad Holivude tiesiog siaučia biografinių ir tikrais faktais paremtų filmų vajus, o jei tai dar ir prieš 40 metų pasirodžiusios juostos perdirbinys, galima manyti, kad tai du zuikiai (o gal net ir trys, nes visgi čia ir knygos ekranizacija) vienu šūviu. Ir belieka tik pasidžiaugti, kad tie režisieriaus Michaelio Noerio paleisti šūviai nepraskriejo labai toli nuo tikslo – naujausias jo kūrinys „Drugelis“ (pranc. „Papillon“) yra įdomus ir įtraukiantis kino kūrinys su nuostabia aktorių vaidyba.

Siužetas

Po to kai vagį Henrį, pravarde Drugelis neteisingai apkaltino žmogžudyste jis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos ir išsiunčiamas į Prancūzijos Gvianą, kitaip dar vadinamą Velnio salą, kur turi atlikti jam paskirtą bausmę. Laive, kuris gabena nusikaltėlius į pražūtingąjį kalėjimą jis sutinka liūdnai pagarsėjusį sukčių Luisą Degą. Mainais už apsaugą Luisas pažada finansuoti Henrio pabėgimą iš kalėjimo, tačiau susidraugavę jie nusprendžia kartu ištrūkti į laisvę. Taip prasideda tikra ir tvirta draugystė.

Kūrinio vidus

Juosta pastatyta pagal 1969 metais pasirodžiusį romaną, paremtą Henrio Charrièro memuarais, kuriuose jis atskleidė savo pabėgimą iš kalėjimo ir gyvenimo draugystę su Luisu Dega. Tai jau antroji šios knygos ekranizacija, pirmąją 1973 metais pristatė Franklinas J. Schaffneris, o pagrindinius vaidmenis atliko Steve‘as McQueenas ir Dustinas Hoffmanas. Tad atkartoti pirmtako sėkmę tikrai ne lengvas uždavinys, o naujiesiems aktoriams pranokti kino grandų vaidybą atrodytų – misija neįmanoma. Tačiau nors šiam režisieriaus M. Noerio perdirbiniui ir nepavyko nukelti originaliosios versijos nuo pjedestalo, jis buvo ganėtinai arti to. Jei imtume filmo „Drugelis“ siužetą, tai yra visiškai šabloninis pabėgimo iš kalėjimo filmas, su visomis standartinėms sudedamosiomis dalimis. Tačiau čia kitaip nei daugumoje tokių filmų „sužaidžia“ ramumas, istorijos gylis ir kompleksiški veikėjai.  Tad jei tikitės „Kalėjimo bėglių“ tipo trilerio su kūną kaustančiu veiksmu ir dar nesate matę pirmosios ekranizacijos, tai gali tekti nusivilti. Veiksmas filme nėra pagrindinė ašis ir vystosi daug lėčiau bei čia nesivaikoma pabodusių, stereotipinių heroiškumu permirkusių nuotykių bei „Oušeno“ lygio suktybių. Atvirkščiai – čia nepagražintai rodoma kokia baisi buvo tuometinių kalėjimų kasdienybė, kaip net kamerų sienos dvokia neviltimi ir skausmu. Smurto čia taip pat gausu ir nesvarbu ar nusikaltėlis čia pateko su rimtu pagrindu, ar įmestas už nedidelius prasižengimus – filmas siekia papasakoti kokį siaubą, išsekimą, badą patiria žmonės, būdami tarp aukštų kalėjimo sienų. Nustūmus visus krauju ir purvu apipiltus vaizdus į šalį, galima pamatyti teigiamą juostos pusę, kuri atskleidžia tikros draugystės grožį. Nors man asmeniškai, pagrindinių veikėjų draugystė vietomis pasirodė perspaustai saldi ir pritrūko stipresnių nevienasluoksnių išgyvenimų, tačiau režisierius sugebėjo tai kompensuoti lengvai perteikiamos ir įsisavinamos įtampos doze.

Taip pat filmui koją kišo ir jo trukmė, tačiau šių dviejų veikėjų vilties kupina pabėgimo ir draugystės istorija tikrai verta poros valandų. Čia nebuvo nei bereikalingų dialogų nei neišbaigtų scenų. Ir visgi, šį kūrinį galima apibūdinti kaip tik dviejų aktorių pasirodymą, jie atliko visą darbą, nei vienas antraplanis vaidmuo nebuvo toks įdomus ar iki galo išjaustas. Silpniausia filmo vieta – vienos paskutiniųjų filmo scenų, kuomet perspaustas suzombėjusių kalinių pasirodymas priminė pirmakursių mėgėjų spektaklį kažkur miesto pakraštyje, pritrūko natūralumo.

Papillon

Aktrorius Charlie Hunnam įkūnijo pagrindinį istorijos veikėją Henrį Charrièrą. Tiesą sakant – vagis pravarde Drugelis nėra nei labai šventas, nei labai blogas. Jis kaip ir daugybė kitų kalinių – kartais nesuvaldo emocijų, patiria namų ilgesį ir nenumaldomą laisvės troškimą. Jis neiškeliamas ant pjedestalo kaip sektinas herojaus pavyzdys – kad ir kaip bebūtų, jis ir yra nusikaltėlis. Tačiau jo kuriamas portretas galingas, jautrus ir emocionalus. Ir visas šias nuotaikas aktoriui Ch. Hunnamui pavyko puikiai perteikti, bet jam niekaip nepavyko prilygti savo kolegai Rami Malekui. Tačiau jųdviejų harmonija, tarpusavio chemija ir perteikiama draugystė persismelkė daug toliau nei kino ekranas gali aprėpti. Daug džiaugsmo suteikė ir tai kaip veikėjai keitėsi per visą filmą, kokius išbandymus išgyveno jų draugystė ir kokius skirtingus sprendimus jiems teko priimti.

Luisas Dega

Rami Malekas filmo centras ir ašis, jo įkūnytas Luisas Dega keistas, jautrus ir įvilktas į sociopato skraistę, tačiau labai natūralus ir nepaliko nė menkiausios progos kitiems aktoriams. Aktorius puikiai susidorojo su užduotimi ir perteikė labai stiprias emocijas, kurios verste vertė tikėti viskuo, ką jis sako ar rodo. Tad R. Maleko vaidybai nėra ką prikišti.

Techninė pusė

Kalbant apie techninę filmo pusę viskas labai sterilu – filmo kūrėjai mėgavosi žaidimu su spalvomis ir šešėliais. Akį malonino vizualiai kerintis ir stilistiškai iki smulkmenų suderintas pasaulis, o tai suteikia visai neblogą dalyvavimo efektą.

Aplinkos grožis ir gamta, vandenyno mėlis pateikiami ir kaip vidiniai pagrindinių veikėjų emociniai pasauliai. Henrio – laisvas ir lengvas kaip drugelis, o Luiso – sunkesnis, sudėtingesnis ir neprieinamas.

Kameros darbas be priekaištų, įamžintos visos aktorių emocijos, perteikiamos net mažiausios mimikos, o tam parenkami skirtingi kampai ir perspektyvos. Garso takelis labai standartinis tokiems filmams, tad čia – nieko naujo ir nieko įspūdingo.

Pabaigai

Galima abejoti šio projekto reikalingumu, nes pripažinkime – Holivudas badauja negaudamas naujų, originalių idėjų, todėl dabar tikras perdirbinių, tęsinių ir ekranizacijų aukso amžius. O atskirti pelus nuo grūdų, kino perlą nuo eilinio pusfabrikačio, reikia laiko ir pastangų. Tačiau filmas „Drugelis“, neabejotinai intriguojanti, įdomi ir sukrečianti istorija, kurios sukuriamą nuotaiką tik sustiprina žinojimas, kad viskas vyko iš tikrųjų.

Komentarai

Rašyti komentarą Drugelis - recenzija

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.