Aktoriaus ir režisieriaus kombinacija iki premjeros atrodo gerai – Denzelis Washingtonas yra geras aktorius, o pirmoje filmo dalyje jis įkūnijo jam tinkantį personažą, kurio vidinės nuotaikos perteikimas lyg ir įtikino. Tuo tarpu režisierius Antoine Fuqua gali būti laikomas veiksmo filmų asu. Mat jo repertuare vien tokio tipo filmai. Tarp jų galime rasti tiek žanro vidutiniokų, tiek džiuginančių pavyzdžių. Vienintelis abejonę keliantis rodiklis gali būti tai, jog čia tęsinys, bet A. Fuqua jau yra parodęs, ką gali. Tad intriga, kaip sujudės „senukas“ D. Washingtonas, ir, ką naujo pasiūlys režisierius, tikrai tvyrojo.
Siužetas
Pagrindinis veikėjas Robertas Makolas (akt. D. Washingtonas) yra buvęs CŽV specialiųjų operacijų karys, kuris pabėgęs nuo praeities gyvena įprastą gyvenimą. Pirmoje filmo dalyje susidorojęs su rusų mafija, atrodo, Robertas atsikvėpė – laisvalaikiu dirba taksistu, skaito knygas ir rūpinasi aplinkiniais. Tačiau žūsta Roberto draugė, kuri viena iš nedaugelio žino apie jo praeitį ir tai, jog jis apskritai yra gyvas, todėl, kaip įprasta tokiems filmams, pagrindinis veikėjas nusimeta visas kaukes ir imasi to, ką geriausiai moka, t. y. laužyti kaulus blogiukams.
Filmo turinys
Nors tai yra veiksmo filmas, tačiau veiksmo jame nėra itin daug. Praleidžiant pirmą kovos sceną ir nereikšmingą kovos sceną su turtingų tėvelių išlepintais jaunaisiais nusikaltėliais, kažko panašaus į veiksmo filmo scenas tenka laukti iki tol, kol filmas įpusėja. Lygiai taip pat maždaug iki filmo vidurio nėra iki galo aišku, kur link rutuliuosis įvykiai. Nenuspėjamumas yra gerai, tačiau turiu omenyje keletą skirtingų siužetų, kurių ryšys dar neatskleidžiamas, kai tuo tarpu pagrindinis veikėjas uždarbiauja pavėžėdamas įvairius žmones, kurių antraeiliams vaidmenims ir siužetams skirta akivaizdžiai per daug filmo laiko.
Filmui įsivažiavus ir aiškėjant, kur viskas veda, supratau, jog užšokau nuo vilko ant meškos. Mat filmas, kurio visą siužetą sudarytų D. Washingtonas, kuris vežioja atsitiktinius žmones ir per juos atskleidžia savo veikėją, būtų smagesnė pramoga, o ir idėja atrodytų kur kas įdomesnė. Bet yra kaip yra ir gaunam truputį taksi kasdienybės, po kurios seka nesėkmingas blogiukų bandymas nužudyti pagrindinį veikėją, kas atveda prie didžiausių niekšybių organizatorių ir kiek ilgesnio finalinio susidorojimo su jais. Viskas. Pakankamai neįdomu.
Vaidyba ir veikėjai
Reikėtų išskirti D. Washingtoną ir Pedro Pascalį, nes jie žinomiausi ir yra pagrindiniai filmo veidai. Su pirmuoju viskas daugiau mažiau aišku – nors po truputį jaučiasi metų našta, bet parako aktorius dar turi. Aišku, nelinkėčiau eiti Silvesterio Stalonės ir Arnoldo Schwarzeneggerio keliais vaidinant super kietus iki grabo lentos, kol viskas pradeda atrodyti tragikomiškai, bet taip turbūt ir nenutiks, nes vis tik D. Washingtonas aukštesnės kategorijos aktorius ir puikiai susitvarko su sudėtingais vaidmenimis, kaip visai neseniai parodė filme „Tvoros“ (angl. „Fences“). Lyginant su pirmąja filmo dalimi, veikėjas įprastose situacijose atrodo niūresnis ir ne toks malonus, bet prasidėjus veiksmui jis paradoksaliai tampa švelnesnis, brutalių scenų lygis reikšmingai sumažintas ir to nepavadinčiau filmo pliusu.
Tuo tarpu P. Pascaliui tekęs agento ir buvusio Roberto bendražygio vaidmuo yra nuobodumo viršūnė. Aktorius gali daryti ką nori ir puikiausiai atlikti jam skirtą vaidmenį, bet viskas bus perniek, nes kūrėjai patingėjo. Galbūt būtent dėl šios priežasties ir buvo pasirinkta tiek daug nereikšmingų antraeilių vaidmenų. Jei su talentingo jauno aktoriaus Ashtono Sanderso vaidmeniu viskas gerai, t. y. jaunuolis užima tarsi pagrindinio veikėjo sūnaus vaidmenį, kūrėjai pagrindiniam veikėjui suteikia subjektą, kuriuo jis gali rūpintis ir nukreipti teisinga linkme gyvenime, tai likusių veikėjų istorijos kelia nuobodulį.
Neatskleisiu istorijos vingių ir neįvardinsiu, kas įkūnijo pagrindinius juostos blogiukus, bet pasakysiu, kad tai buvo silpniausia filmo vieta. Be fantazijos, arba kaip aš mėgstu sakyti, filmas be ambicijų. Aš mintyse meldžiau, jog kūrėjai nepasirinktų kelio, kurio pabaigoje blogiukai būtų tokie žmonės, tačiau teko smarkiai nusivilti. Skystas motyvas, be charakterių ir vystymosi bei su daugybe loginių skylių – tokius antagonistus mums pateikė filmo kūrėjai, kai šie turėtų griežti bent jau antru smuiku filme.
Techninė pusė
Pasigedau įvairesnių kameros sprendimų. Keletą kartų pabandyta sužaisti „first person“ šaudyklės vaizdu ir kovos mašinoje pabaigoje kamera staigiai sinchroniškai sukosi kartu su veikėjais. Šie kadrai buvo įdomesni, pagyvino filmą, tik gaila, kad jie buvo išimtys tvarkingai, bet nuobodžiai nufilmuotoje juostoje. Sprendimas tęsti iš pirmosios filmo dalies likusį akių pritraukimą prieš kovą (lyg veikėjas viską apskaičiuotų kaip kompiuteris) vis dar kėlė lengvą šypsnį, bet atleistina. Nors didžiąją filmo dalį nebuvome lepinami kovomis, ties paskutine filmo scena padirbėta atidžiau ir pasirinkta nenuobodi aplinka – nedidelė miestelio dalis, kuri apsupta vandens didelės audros ir potvynio metu. Tai pakeitė atmosferą tinkama linkme ir leido pajusti, jog aplinka nors ir atšiauri, bet veikėjui palanki ir ji yra spąstai blogiukams. Be viso to, didelio pagyrimo nusipelnė filmo garsas aprašytoje situacijoje – vėjas, vanduo ir pašaliniai garsai buvo pateikti itin tikroviškai ir vertė patį pasijusti arčiau rodomos vietovės. Filme nebuvo ypatingai įtemptų scenų, bet situaciją gelbėjo tinkamai pasirinktas muzikinis takelis, kuris tai kompensavo.
Pabaigai
Iš esmės tai tvarkingai susuktas filmas, kurį galima pažiūrėti ir labai nesikabinėjant, tačiau veiksmo filmo gerbėjams gali pristigti paties veiksmo, o lėtas scenarijus, bereikšmiai antraeiliai veikėjai ir siaubingi blogiukai vaizdo nepagerina. Pagrindinis veikėjas, kaip ir aktorius, sensta, todėl nebeatrodo toks brutalus bei kietas, todėl labiau tiktų tėvo, o ne smogiko, vaidmeniui. Tikėtina, kad tai paskutinė serijos dalis – mat antrasis bandymas trikdyti R. Makolumo užtarnautą pensiją atrodo mažiau vykęs nei pirmasis.