Lietuvos istorija – tai gilūs ir neišsemiami informacijos lobiai, kurie tik ir sako „Imkit mane ir statykit“. Šiuo atveju kalba eina apie Lietuvos kiną, kuris niekaip nežengia drąsaus žingsnio link mūsų istorinių įvykių atvaizdavimo. Ypatingai tų, kurie yra senesni nei 20 metų. Tačiau galiausiai kine galime apčiupti pirmąsias užuomazgas, kurias pradeda šimtmečiui skirtas pasakojimas „Leitis“.
1247 m. į kaimo seniūno sodybą atvyksta elitinis karys leitis, pristatęs įrodymą apie priešus, besirenkančius prie valstybės sienų. Kunigaikščio nurodymu seniūnas privalo suorganizuoti žvalgybą, kurios metu būtų išsiaiškinta, kokio dydžio yra priešo armija. Į žvalgybą išsiunčiamas tas pats leitis Rūstenis ir seniūno sūnus Kantigirdas. Vienas jų – gyvenimo ir kovų užgrūdintas karys, kitas – visiškai nepatyręs jaunuolis, netrokštantis kariauti. Pakeliui jie pakliūva į įvairius nuotykius ir keblias situacijas.
Ir iš esmės pastaroji pastraipa beveik nieko nepraleidžia. Kadangi filmas, jei jį taip galima pavadinti, yra 44 minutės, tai bus net keista, kiek daug galima kalbėti apie jį. O jei tiksliau, vertinkime tai kaip filmą, o ne teoriškai trečdalį istorinio epo. Pirmiausia, tai mintis yra beprotiškai gera ir įdomi. XIII amžiaus istorija kine vargu ar kada buvo paliesta, nors jos klodų yra tikrai ne vienas. Tačiau pažvelgus į patį įgyvendinimą yra šiek tiek liūdna. Net sunku įvertinti, kokio ilgio buvo scenarijus. Sprendžiant iš dialogų kiekio – turbūt apie 30 lapų, kai tuo tarpu normalus būna apie 100-120 lapų. Tai ir akivaizdžiai persikelia į patį filmą –visko šiame filme yra absoliuti stoka.
Sunku patikėti, kad be scenaristų kas nors skaitė patį scenarijų. Dialogai yra grubūs, ne vienas veikėjų pasisakymas yra ne tik, kad neaiškus, bet ir nelabai logiškas. Nenorėdamas išduoti vieno iš penkių dialogų filme, nemėginsiu jo atpasakoti. Toliau – iš 44 minučių kokias 38 jų matome, kaip veikėjai joja. Joja, joja ir joja. Joja kalvom, miškais, brūzgynais, upe, keliais, bekelėm, tarp pušų, tarp krūmų, plynėm ir taip toliau. Vien jojimas, jokio dialogo ar veiksmo. Ir tuomet, visiškai netikėtai į kelią išbėgęs triušis sukelia bene didžiausią nuostabą jaunojo Kantigirdo gyvenime, kuris gyvena 1247 metais kaime. Matote logikos spragą? Beje, tai bene daugiausiai emocijų filme sukėlęs epizodas.
Apie veikėjų vystymąsi net sunku kažką ir pasakyti, mat istorija pasakojama normalaus istorinio epo principais, kuomet po šio filmo dar turėtų būti bent pusantros valandos istorijos. Tada ir matytume veikėjų virsmą. Tuo tarpu čia viskas įvyksta per geras 3 minutes.
Prie tokių keblumų prisideda ir trys itin akis rėžę dalykai. Pirma, iš oro atsiradęs žynys, kuris užklumpa karius labai jau netikėtai, nors vienas jų yra ilgą patirtį turintis žvalgas. Kitas – laumės, kurios 1247 metais išlenda iš ežero su nepriekaištingu makiažu, o prancūziško manikiūro nudailintose rankose laiko neaiškius smilkstančius dubenėlius. Čia trumpa pauzė – kūrėjai bandė techniškai parodyti, kaip laumė iš vandens išlenda sausa, bet akivaizdžiai sufeilino darydami veiksmo reversą. Tęskime toliau – finale matoma masinė scena, kurioje aibė karių. Jau neskaitant to, kad pusė jų buvo pilvoti, bent vienas leitis stovėjo su tobulai suformuota barzda. Matyt tik ką iš barzdaskučių salono išėjęs.
Judant link plakimo pabaigos – techninė dalis. Tai, kas yra filmuojama kameromis yra puiku. Gražiai, tvarkingai nufilmuotos scenos (išskyrus veiksmo), istoriniams kino kūriniams pritaikytos ir būdingos spalvos, gerai pritaikyta (nors ir vis pasikartojanti) muzika sukūrė visai neblogą atmosferą. Bet iškart viską sugadina bandymai aprodyti vaizdą iš paukščio skrydžio. Net girdime erelio klyksmą, bet matyt regėjimas to erelio yra 480p. Jei tiksliau, techniškai nekokybiškas slėnių, upių ar pelkių vaizdavimas iš oro smarkiai kontrastavo su aukšta kamerų kokybe.
Tiek atlupus reiktų ir morką numesti. Pirmiausia norisi pagirti pagrindinį juostos aktorių, leičio Rūstenio įkūnytoją – Andrių Povilauską. Per tokį trumpą laiką tik jis sugebėjo įrodyti, kad yra tikras viduramžių karys, tikras veikėjas, turintis emocinę pusę ir daug patyręs savo gyvenime. Tai yra aktorius, su kuriuo aš noriu matyti istorinį filmą. Noriu matyti jį Vytauto vaidmenyje, narsiai besikaunančiu su Teutonų ordinu. Prašau, įgyvendinkite šį reikalą. Dabar. Po 2 metų. Kaip nors. Labai norėčiau paspausti ranką šiam teatro aktoriui, kuris tiesiog puikiai įsijautė į savo vaidmenį. Kartu su juo kelionei į niekur išsiruošęs Kęstutis Cicėnas taip pat gerai pasirodė. Nebuvo labai jau žavus jo veikėjas, o ir teatrališkumo jam netrūko, bet tai toli gražu ne prasčiausias pasirodymas Lietuvos kino istorijoje. Baisiai jau giriamos laumę suvaidinusios Karolinos Toleikytės pasirodymą būtų sunku pavadinti „suvaidinimu“. Be to, kad ji realiai prastovėjo kaip medis, daugiau nieko nepridėjo prie filmo, o tos netikros išdegančios ir pigiais specialiaisiais efektais sukurtos runos ant jos kūno galutinai sugriovė visą menką vieno veido laumės įvaizdį. Senas geras Vytautas Rumšas pasirodė minutę ir tai buvo trečias pagal gerumą vaidmuo filme. Arba antras. Kaip pažiūrėsi.
Reziumuojant galima pasakyti, kad „Leitis“ yra geras istorinės temos pakrapštymas, bet tik tiek. Tai yra kelionė į niekur, kurioje šviečia tik viena žvaigždė. Kad ir kaip bežiūrėtum, filmas labiau atrodo kaip „promo“ medžiaga siekiant susirinkti finansavimą, o ne tikras filmas ir tai yra labai gaila. Nepaisant to, kad jame beveik visos scenos vertos kritikos, vis tiek rekomenduočiau jį pamatyti. 44 minutės yra mažiau nei pietų pertrauką, o 4 eurai – pigiau nei dienos pietūs. Investuokime į būsimus istorinius epus, vertus visų mūsų dėmesio.