Recenzijos

Mažoji pėda - recenzija

Karey Kirkpatrickas specializuojasi filmų, skirtų visai šeimai, kategorijoje ir dažniausiai tai būna animaciniai filmai. Kaip režisierius, K. Kirkpatrickas tai atliko tik trečią kartą, tačiau kaip scenaristas jis turi nemenką patirties bagažą ir gali pasigirti gan žinomais pavadinimais, tokiais kaip „Šarlotės voratinklis“ (angl. „Charlotte‘s Web“), „Anapus tvoros“ (angl. „Over the Hedge“) ir „Spaidervikų kronikos“ (angl. „The Spiderwick Chronicles“). Na, o šį savaitgalį sulaukėme naujausio jo darbo „Mažoji pėda“ (angl. „Smallfoot“), kurį jis ne tik režisavo pats, bet ir, kaip įprasta, rašė scenarijų.

Siužetas

Aukštai aukštai, žmonėms nepasiekiamoje kalnų viršūnėje gyvena sniego žmonės, dar vadinami Ječiais, kurie tik atrodo bauginančiai, tačiau yra draugiški ir visai mieli padarai. Atsitiktinumo dėka vienas jų – Mika sutinka atklydusį žmogų. Ječiai bijo žmonių ir juos vadina mažapėdžiais. Na, o kai vieni kitų bijome, nutinka daug netikėtų ir linksmų situacijų. Visa bėda, jog niekas nepatiki Mikos žodžiais ir šis, visų atstumtas, ryžtasi surasti įrodymų, galinčių patvirtinti žmonių egzistavimą.

Animacija

Galiu išskirti du man svarbiausius animacijos aspektus – vizualinis pateikimas ir smagaus laiko sintezė su pamokančia istorija. Deja, pagal abu šiuos aspektus matytas filmas lyginant su turimu animacijos pasirinkimu stovėtų tik kažkur viduryje. Vizualiai filmas nėra pribloškiantis. Nors rudens liko dar daugiau nei mėnuo, bet aiškiai taikoma į artėjančią kalėdinę nuotaiką. Kalėdų senelio neišvysime, tačiau aplink plytintis sniegas ir įvairiaspalvių lempučių bei žibintų deriniai siunčia aiškią žinią. Šaltų spalvų, o pagrinde baltos spalvos  dominavimas atsisuka prieš kūrėjus, nes tai matyti greitai pabosta ir tikrai nestebina. Esant tokiam fonui galima lengviau išskirti ryškesnes detales ir suteikti kontrastą, tačiau tai atliekama ne itin dažnai. Tik minėti naktį šviečiančio miesto žibintai sugeba tinkamai atlikti savo funkciją.

Patys veikėjai atrodo jau kažkur matyti ir neišskirtiniai, net vienas į kitą pernelyg panašūs, skiriasi tik jų šukuosenos ir kūno sudėjimai. Vienintelė detalė, prie kurios, atrodo, įdėta daugiau darbo, yra jų kailis ir plaukai, kurie pakankamai detalūs ir nuolat plevėsuoja nuo vėjo. Taip pat gražiai atrodo tai, kaip keičiasi kadrai ir „kamera“ seka paskui greičiau judančius objektus, kokiu rakursu juos pavaizduoja.

Smagumas ir siunčiama žinia

Taigi, antrasis aspektas. Manau, idealiausia, kai žiūrima animacija yra smagi tiek vaikams, tiek juos atlydėjusiems tėvams. Vis tik matytas filmas nei vienai iš paminėtų grupių iki galo taip ir neatliko savo funkcijos bei ilgam ar kaip puikaus filmo pavyzdys neįsimins. Pirmiausia tėvai. Filmuke trūko universaliomis laikomų (tiek vaikams, tiek tėvams) juokingų situacijų ir nevėkšliškų nutikimų veikėjams. Jų buvo, bet bent man asmeniškai jos nė karto nesukėlė juoko. Na ir surūgėlis, bet ir salė juokais neplyšo, nors vaikai kartas nuo karto nusikvatodavo.

Didžiausios filmuko problemos pasirodė susijusios su siunčiamos žinios pateikimu. Iš pradžių žinia pasirodė pakankamai aiški ir normali – Mika, nepaisydamas kitų nuomonės, sako tai, ką matė. Jis neišsižada savo idealų, nemeluoja. Tad žinia aiški ir paprasta – nebijok, sakyk tai, ką manai, ir nemeluok. Tačiau filmui įpusėjus viskas kiek pasikeičia ir nutolstama nuo tokios pagrindinės minties. Filmukas pradeda analizuoti tokias problemas kaip standartų laužymas, autoritetų ir vertybių nepaisymas, nusistovėjusių dogmų kvestionavimas ir pan. Jei tai būtų daroma bent kiek paprasčiau, būtų galima bandyti ieškoti argumentų už, bet daroma pakankamai sudėtingai, pamirštant, jog filmukas pirmiausia skirtas mažiesiems žiūrovams, o kai pagrindinė bei nusistovėjusias vertybes ginanti scena pateikiama per neaiškiai repuojantį personažą, kuris kartoja suaugusiems labiau suprantamas frazes ir pažįstamas situacijas, pasidaro visai neaišku, kam to reikėjo. Filmukuose gali būti nagrinėjamos labai sudėtingos problemos, tačiau jas būtina pateikti taip, jog vaikai lengvai suprastų. Filmo metu iš tylių reakcijų jautėsi, kad būtent to ir nebuvo pasiekta. Situaciją gelbėjo tai, kad pabaigoje buvo grįžta prie melo problemos ir draugų vertinimo, tai buvo pateikta tiesiai bei suprantamai. Ačiū bent už tai.

Pabaigai

Animacija, kuri tėvams neleis pilnai atsipalaiduoti ir kvatotis, o vaikams protarpiais gali būti per sudėtingai pateikta ir nesuprantama. Genialumas slypi paprastume – taip kūrėjai nemanė, o pridėjus neišraiškingą vizualinę dalį gauname pakankamai vidutinį kūrinį. Greit didžiosios metų šventės, tad belieka laukti spalvingesnių ir nuotaikingesnių kūrinių, tinkančių visai šeimai.

Komentarai

Rašyti komentarą Mažoji pėda - recenzija

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.