Recenzijos

Purpurinis rūkas - recenzija

Keli pastarieji metai vis dažniau vadinami lietuviško kino metais. Ir ne todėl, kad jis būtų labai geras ar populiarus, bet šviežutėliai lietuviški kino filmai į kino teatrus suburia žiūrovus net keletą kartų per metus, kai anksčiau visus metus laukdavome vienintelio filmo premjeros. Dažniausiai naujausiais filmais stengiamasi arba prajuokinti, arba susimąstyti, atsigręžti į praeitį. Būtent praeitin pažvelgti ir kviečia naujausias režisieriaus Raimundo Banionio filmas „Purpurinis rūkas“.

Filmas „Purpurinis rūkas“, kuris paremtas Felikso Rozinerio parašytu romanu „Purpuriniai dūmai“ pasakoja apie iš tremties Rusijoje į Lietuvą grįžtantį Lietuvos žydą Jozefą (akt. Severinas Norgaila). Nors jam ir pavyko išvengti tragiško tėvų likimo, paties jaunuolio Lietuvoje laukė ne ką lengvesni išbandymai. Tuo laiku šalyje šeimininkavę rusai užverbuoja Jozefą tapti jų agentu, tačiau lygiai taip pat pasielgia ir vaikinui pažįstamo Vlado partizanų būrys. Vienintelis malonus dalykas, kuris praskaidrina niūrų gyvenimą, tai buvusiuose namuose gyvenanti Janė (akt. Giedrė Mockeliūnaitė), kurią Jozefas pamažu įsimyli, tačiau Janė jam neatsako tuo pačiu, kadangi jau keletą metų jos širdį užvaldęs dabar jau partizanų vadas Vladas (akt.  Tadas Gudaitis). Nors dėl visų netikėtų įvykių eigos Vladas kaltina Jozefą, galiausiai jis tampa vieninteliu žmogumi, galinčiu padėti Janei ir jos bei Vlado dar negimusiam kūdikiui.

Tik po daugelio metų, Izraelyje gyvenantį Jozefą pasiekia kvietimas į Lietuvos teismą, kuriame jis turi liudyti partizanų vado byloje. Čia ir iškyla dilema: ar Jozefas turėtų pasakyti tiesą ir pasmerkti mylimosios teisėtą sutuoktinį, ar pameluoti ir išgelbėti tikrąjį tėvą vaiko, kurį Jozefas užaugino kaip savą.

Taigi, filmas „Purpurinis rūkas“ iš pradžių gali pasirodyti kaip dar viena lietuviška juosta apie partizaninį karą, tačiau čia pasikapstyta kur kas giliau. Visų pirma, paimtas įdomus istorijos kampas – viskas vaizduojama žydo Jozefo gyvenimo fone, kas gal yra kiek neįprasta tokio tipo kinui, taip pat filme mažiau lendama į tuometinio laikotarpio kontekstą ir apie esminius dalykus užsimenama tam, kad žiūrovui būtų paprasčiau suvokti tai, kas vyksta ekrane. Ir to tikrai pakanka, kadangi tokių patriotinių filmų jau sukurta tikrai ne vienas ir tai, kokios sąlygos vyravo tuo metu yra gan aišku. Kitas, galbūt kiek neįprastas tokio filmo aspektas – aiškios laiko juostos nebuvimas ir dažnas Jozefo nusikėlimas į prisiminimus, kurie be didesnės skirties nuo bendrinio vaizdo atsiranda ekrane. Iš pradžių tai kiek keista ir apsunkina siužeto suvokimą, tačiau po keleto tokių nukrypimų į jaunuolio prisiminimus, imi atskirti, kad tai Jozefo prisiminimas ir gali jį susieti su tuo, kas vyksta realiu filmo laiku. Labai aiškiai filme atskirtas buvo tik dabartinis laikotarpis, kuriame jau senyvo amžiaus sulaukęs Jozefas prisimena tai, kas įvyko partizaninio karo Lietuvoje laikais. Kiek rizikingai pasirinktas kėlimasis iš vienų prisiminimų į dar gilesnius – vaikystės ir paauglystės prisiminimus. Galiausiai, filme visiškai pamirštamas dabartinis Jozefas, kuris ir pasakoja šią skaudžią savo gyvenimo istoriją. Dėl to, kad iki galo neišpildomas dabartinės laiko juostos siužetas, visas filmas yra tarsi be pabaigos ir paliekantis daug klausimų, kurie tikrai reikšmingi šiai istorijai.

Visi filmo veikėjai labai skirtingi ir savotiški, kas leidžia kiekvienam žiūrovui išsirinkti „savo“ veikėją. Nors pagrindinis čia yra Jozefas, tačiau puikiai atskleidžiami ir kiti veikėjai bei svarbūs jų charakterio bruožai. O šitai perteikiama Jozefo prisiminimų srauto, kas ir padeda pažinti tuos, kas pirmą kartą filmo metu pasirodo ekrane. Nors ir galima teigti, kad Jozefas vaizduojamas gan šaržuotai ir su pernelyg perspaustu nerangumu bei bailumu, tačiau visa tai atperka kitos jo savybės – kilniaširdiškumas, dora ir sąžiningumas. Nors kartais jo kaip veikėjo elgesys ir piktindavo, tačiau jo tikrumas ir kitoniškumas tiesiog sužavi ir priverčia pamiršti pirmines neigiamas emocijas. Visiškai priešingai čia suveikia Janė, kuri viso filmo metu kelia tik neigiamas emocijas, o jos arogancija ir Jozefo, kuris išgelbėja ją ir jos vaikelį, niekinimas taip ir neleidžia teigiamai pažvelgti į šią veikėją. Vladas – visiškai išsibarstęs herojus. Stebint jį, sunku suprasti savo reakciją į jį, kadangi vieną akimirką tu jo nekenti, o kitą tikiesi, kad jam viskas gerai. Čia susipina jo karštakošiškumas, emocionalumas ir neapykanta esamai sistemai su kuria jis taip aršiai kovoja. Dar vienas svarbus daliai istorijos veikėjas, tai Janės tėvas ir anuomet Jozefo kaimynu buvęs Daugėla (akt. Vidas Petkevičius). Tai veikėjas, kuris, panašu, vienintelis suvokia esamų įvykių grėsmę ir bando įspėti kiekvieną. Daugėla sukelia teigiamas emocijas ir tai yra vienas tų veikėjų, kuris, žiūrint filmą, leido tinkamai suvokti vykstančių įvykių sudėtingumą.

Tikriausiai vienas labiausiai sužavėjusių dalykų šiame filme, tai vizualioji jo pusė. Buvo malonu stebėti senovinio lietuviško kaimo aplinką, kurią puikiai papildo laikotarpį atitinkantys aktorių kostiumai. Ekrane rodoma Daugėlos sodyba atrodo labai vasariška ir maloni akiai, nepaliesta šiuolaikinės architektūros, o dėmesys net smulkiausioms detalėms aplink, viso filmo vizualumą padaro beveik idealiu. Galbūt kiek prašauta su muzikos pasirinkimu, kadangi vietomis skambanti muzika nelabai atitiko tai, kas vyksta ekrane, nors žydiškos melodijos, kad ir kaip bebūtų keista, filmui labai tiko. Kiek labiau užkliuvo ne vietoje ir ne laiku skambanti įtampą kelianti muzika, kuri žiūrovą ir paliko įsitempusį, nors to, atrodo, visai nereikėjo. Toks stiprus montažas labiau pritiktų siaubo filmui, o ne partizaninio karo tragedijai. Filme gan stipriai nustebino aktorių kalba. Čia kalbama ne bendrine lietuvių kalba, kas jau tampa dažna lietuviško kino klaida, tačiau labai natūralia tarme, kuri suteikia filmui autentiškumo. Taip dingsta ir dažnai kine girdima teatro maniera, todėl su visa ta, vietomis nesuprantama tarme, filmas tampa artimesnis žiūrovui, kadangi toks jis kur kas tvirtesnis.

Apibendrinant, galiu teigti, kad „Purpurinis rūkas“ yra tikrai stiprus lietuviškas filmas. Jis atitolsta nuo įprastos patriotiniam kinui istorijos linijos ir pasuka kiek kitu kampu, kuris nėra iki galo aiškus ir po filmo lieka nemažai neatsakytų klausimų, tačiau tai ir suteikia peno apmąstymams. O šiame filme apmąstyti tikrai yra ką. Puikus aktorių darbas ir nuostabūs vaizdai neleis nuobodžiauti, o sunkiai nuspėjami siužeto vingiai žadins smalsumą ir kels klausimą: „O kas gi toliau?“ Rekomenduoju pamatyti šį filmą ir patiems įvertinti kiek kitokį lietuvišką produktą.