Animacinis filmas visai šeimai „Plojus“ (angl. „Ploey – You Never Fly Alone“) yra vienas brangiausių visų laikų Islandijos filmų projektų, kuriam buvo skirti 8 milijonai eurų. Filmą sukūrė Islandijos animacijos kompanija „GunHill“, kurių sukurta juosta pasakoja apie paukščius, o tiksliau – apie vieną jauną paukštelį dirvinį sėjiką vardu Plojus. Pagrindinis filmuko herojus nespėja išmokti skraidyti iki pirmosios migracijos, kaip jo bendraamžiai ir, kitiems sėjikams išskridus į šiltuosius kraštus, Plojus lieka vienui vienas žiemos laikotarpiui. Tačiau kiek anksčiau nugirdęs apie stebuklingą „Rojaus slėnį“, kuriame galima praleisti stingdančią islandišką žiemą, paukštukas išsiruošia į kelionę pėsčiomis, ieškoti šiltojo kampelio.
Žinoma, kelionėje Plojus neapsieina be nuotykių ir susidūrimo su pavojais bei plėšrūnais, tačiau didžiausią pavojų jam kelia baisusis sakalas Šešėlis, kurio bijo visi gyvūnai. Tačiau visi šie sunkumai ir pavojai padeda Plojui atrasti naujų draugų, bendražygių, kurie visi kartu, pasitelkę savo išmonę ir drąsą turi nugalėti sakalą, kad pavasarį Plojus vėl galėtų susitikti su savo šeima.
Į šį filmą ėjau su labai dideliais lūkesčiais ir tikėjausi patirti nuotykių, komedijos ir jautrių jausmų miksą. Tačiau filmas nuvylė. „Plojui“ tikriausiai tiktų apibūdinimas „drama vaikams“, kadangi visas filmas pasirodė kiek slegiantis. Netekčių virtinė paukštuką seka nuo pat mažų dienų ir vieną akimirką tai jau darėsi panašu į serialą „Sostų karai“ (angl. „Game Of Thrones“), kai istorijos herojui klaikiai nesiseka, visi aplinkui miršta, o vienas veikėjų miršta, atrodo, keletą kartų. Visa tai sukelia slegiančius jausmus, kurie taip ir išsilaiko viso filmo metu ir net keletas linksmų akimirkų neišsklaido tos būsenos. Tačiau ir pačių linksmų, ir verčiančių garsiai nusijuokti akimirkų šiame filme mažokai. Smagi snobiškų žvirblių kompanija pirmojoje filmo dalyje šiek tiek sklaidė niūrią nuotaiką ir vertė pasijuokti iš visos ganėtinai liūdnos Plojaus situacijos. Vėliau šiuos veikėjus keitė labai mielų ir labai itališkų pelių šeimyna, kuri padėjo Plojui išgelbėti savo sergėtoją – kurapką Gaironą. Filme visi personažai pavaizduoti išties labai mieli, todėl net ir tikras kovų su Šešėliu veteranas, vienakis kurapka Gaironas atrodo žavus. Tokio tipo filmuose dažnai smagiausios situacijos, tai įsimintinos veikėjų nesėkmės, kurios gelbėjo ir čia. Strategijos planuotojui Gaironui ne visada pavykdavo planą tinkamai įgyvendinti praktiškai, o tai išties prajuokindavo. Taip pat smagiai susižiūrėjo ir visai netikėtai įterpta lapino kulinarinė laidelė „Kaip pasiruošti kurapką“, kas pasirodė kaip visai vykusi kulinarinės laidos parodija.
Kaip jau minėjau, filme vaizduojami labai gražūs ir mieli personažai, todėl pačią animaciją galima tikrai pagirti. Darosi kur kas aiškiau, kodėl šis filmas vienas brangiausių… Gražūs ir aplinkos vaizdai, kurie tiesiog supažindina su Islandijos kraštu ir parodo šios šalies kraštovaizdį, kas galbūt gali sudominti vyresnius vaikus, kurie ima viskuo domėtis. Iš edukacinės pusės – šis filmas vaikams gali būti visai neblogas informacijos apie paukščius pagrindas ar bent jau paskatinimas jais domėtis. Filme nemažai informacijos apie paukščių migraciją, bendradarbiavimą, įsikūrimą ir gyvenimą. Tad „Plojus“ nebūtų visiškai nenaudingas laiko švaistymas, nes iš jo tikrai įmanoma sužinoti bent kažką realaus ir įdomaus. Pats filmo siužetas pasirodė kiek per daug ištęstas ir kiek nuspėjamas, tad dėl šios priežasties, nors ir skirtas visai šeimai, tačiau įspūdį gali palikti tik mažesniems žiūrovams. Visa istorija labai jausminga ir jautri, gal kiek pamokanti, tačiau viskas kažkaip per paprasta. Nemokėjęs skristi viso filmo metu, maždaug pabaigoje Plojus netikėtai išmoksta skristi ir tam jam prireikė gal kiek mažiau nei minutės, po kurios jis jau skraido idealiai. Ir tai kažkaip nuvilia, kadangi jis turėjo daugybę progų anksčiau ir taip galėjo išgelbėti ne tik savo, bet ir kitų kailį.
„Plojus“ yra gražus, jautrus, tačiau tikrai ne ypatingas filmas, kaip gali pasirodyti iš anonsų. Galbūt jis paliks įspūdį vaikams, tačiau ar juosta susidomės suaugusieji, abejoju. Filmą verta pamatyti dėl gražių vaizdelių ir personažų, tačiau pati istorija atrodo jau kažkur matyta ir girdėta, todėl visas jautrumas ir bandomas sukelti graudulys nebeprilimpa ir darosi nebeįdomus.