2002 m. kino sales pasiekė pirmasis animacijos studijos „Blue Sky Studios“ platiesiems ekranams skirtas kūrinys – „Ledynmetis“ (angl. „Ice Age“). Vos 59 mln. JAV dolerių biudžeto filmas surinko 6,5 karto daugiau pajamų, sulaukė palankios kritikos ir buvo nominuotas Oskarui. Vėliau nauji projektai pasirodydavo pramaišiui su „Ledynmečio“ tęsiniais, kurie, nepaisant nemąžtančio žiūrovų srauto, kritikų jau taip smarkiai nebežavėjo. Kol kas neaišku, ar už paskutinę dalį sulaukus vos 18 proc. teigiamų įvertinimų „RottenTomatoes“ dar bus bandoma šeštą kartą į ekranus grąžinti „Ledynmečio“ personažus (ir pabandyti atšildyti ledines kritikų širdis), tačiau kiti, su šia serija nesusiję „Blue Sky Studios“ kūriniai sutinkami visai neblogai. Galbūt jiems ir nepavyksta lygiuotis į „Pixar“ produkciją daugiasluoksniškumu ar siužetų originalumu, tačiau kritikai naujuosius „Blue Sky Studios“ filmus (išskyrus „Ledynmečio“ ir „Rio“ tęsinius) vertina daugiau nei palankiai, o priešpaskutinis jų kūrinys – beveik veganiška drama „Bulius Ferdinandas“ (angl. „Ferdinand“, 2017 m.) buvo nominuotas Oskarui geriausio animacinio filmo kategorijoje. O dabar ši studija grįžta su nauju kūriniu, kuriame kaip ilgametražio animacinio filmo režisieriai debiutuoja Nickas Bruno ir Troy’us Quane’as, anksčiau dirbę prie įvairių kitų animacinių projektų.
Trumpai apie filmo siužetą
Lensas Sterlingas yra kiečiausias pasaulio slaptasis agentas. Greitas, staigus, žavus, šaltakraujis – ir visada veikiantis vienas. Tačiau jei net ir gudri višta kartais uodegą įsidilgina, taip ir kietuoliui Lensui ateina diena, kai tenka pripažinti, jog slapta operacija nepavyko. Maža to – bėda po vieną nevaikšto, Lensas apkaltinamas neteisėtais veiksmais ir tie, kas prieš minutę dar buvo jo kolegos, tampa jo nuožmiausiais persekiotojais. Lenso viltis – keistuolis moksliukas Volteris, tikintis, kad pasaulį galima išgelbėti su blogiu kovojant ne tik sprogmenimis ir šaudmenimis, bet gerumu. Lyg tyčia Volteris eksperimentuoja, kaip objektus paversti nematomais – o Lensui šiuo metu kaip tik to ir reikia. Tačiau įsipainiojus vienai nenumatytai (ar šiek tiek pražiūrėtai) aplinkybei elegantiškasis superagentas Lensas pavirsta… mėlynu išsprogtakiu balandžiu. Bet pasaulio gelbėjimas nelaukia – juolab, kad Lensas turi susekti paskutinę jo misiją sugriovusį niekdarį. Tik be Volterio pagalbos jam bus sunku išsiversti – kad ir kaip Lensas to nenorėtų pripažinti.
Trigubas moralas
Kadangi animaciniai filmai a priori yra orientuoti į jauniausiąją auditoriją, gal visai pagrįstai tikimasi, kad bus pasiūlytas koks nors moralas, iš kurio mažieji galėtų pasimokyti. „Užsimaskavę šnipai“ pateikia net trigubą porciją tokio gėrio.
Pirmasis moralas – „vienas lauke – ne karys“. Kad ir koks kietas agentas bebūtų Lensas Sterlingas, vis tik iš sunkių situacijų jis išsisuka tik nezgrabailos Volterio dėka. Čia dar galima pridėti „draugai tam ir yra draugai“, nes matome, kaip iš arogantiško vienišo vilko Lencas tampa iš tiesų „komandos žaidėju“, net jei dėl to kartais tenka paminti savo orumą.
Antrasis – „blogį nugalėti gerumu“. Atsimenate seną lėlinės animacijos filmuką apie tai, kaip keleivis iš duobės ištraukė liūtą, o liūtas „atsidėkodamas“ ketino šį suėsti, motyvuodamas, kad už gera reikia atsilyginti blogiu? „Užsimaskavusiuose šnipuose“ gal ne visai tokią, bet šiek tiek panašią filosofiją iš pradžių propaguoja Lensas – blogį išnaikinti galima tik paleidus ugnį ir viską sulyginus su žeme. Tačiau Volteris čia visai protingai įsiterpia pastebėdamas, kad blogis gimdo atsakomąjį blogį ir taip sukuriama ištisa blogio grandinė, kuri neveda niekur kitur, kaip tik į visuotinį susinaikinimą. Lensas išmoksta ir šią pamoką, net jei iš pradžių Volterio propaguojami blizgučiai ir kačiukai jam kėlė neslepiamą panieką.
Ir galiausiai – trečiasis moralas, išreikštas per Volterio personažą, sako, kad būti keistam, būti „ne tokiu kaip visi“ nėra trūkumas, o, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali netgi tapti privalumu.
Išvada – moralų net trys, nors jie visi (gal tik išskyrus trečiąjį) nėra nauji ir netgi gerokai nutampyti per įvairius filmus. Savaime tai – nieko blogo ir kartu su šio filmo spalvinga visuma praryjami gana neblogai, tačiau, žinoma, originalumo šiek tiek trūksta.
Animacinė šnipų filmų parodija
Lensas Sterlingas niekuo nenusileidžia Džeimsui Bondui – toks pats kietas, toks pats šaunus, toks pat galantiškas, pasitempęs ir elegantiškas, besinaudojantis naujausiomis šnipų technologijomis. Tik, žinoma, jis yra animacinis, o filmo kūrėjai nevengia jo to neaprėpiamo kietumo patraukti per dantį. Žodžiu, „Užsimaskavę šnipai“ – tai lyg animacinė agento „OSS 117“ nuotykių versija, žinoma, visiškai pašalinus (arba smarkiai minimizavus) vaikiškai auditorijai netinkamus seksualumo ir smurto elementus.
Tačiau kitus būtinus šnipų ir specialiųjų agentų filmų elementus ši juosta išlaiko. Čia demonstruojama naujausios technologijos ir netikėčiausi išradimai, lokacijos apima visą platųjį pasaulį (Japonija, JAV, Italija, Meksika, Šiaurės jūra ir t.t.), netrūksta veiksmo ir ryškių antagonistų, trokštančių užvaldyti pasaulį – o pagrindinių personažų tikslas, žinoma, yra jiems sutrukdyti.
Personažai
Pagrindiniai šio filmo personažai yra du – superagentas Lensas Sterlingas ir moksliukas išradėjas Volteris. Nors ryškesnis ir įsimintinesnis yra Agentas Lensas, vis tik filmas yra labiau apie Volterį – filmo pradžioje matome jį dar visai mažą, tačiau jau kuriantį išradimus, kurie taikiais ir mielais būdais padėtų gelbėti pasaulį. Užaugęs Volteris vaizduojamas kaip stereotipinis moksliukas – nelyg kitos planetos ateivis sunkiai pritampantis Žemėje, nerangus, nedrąsus, mieliau bendraujantis su balandžiais nei su žmonėmis. Tačiau nuotykis, į kurį įsipainioja kartu su Lensu, net ir tokiam debesėliui kaip Volteris įkvepia pasitikėjimo savo jėgomis.
Pasikeitimą išgyvena ir Lensas. Ir netgi dvigubą! Šiam personažui tenka keistis tiek išoriškai, tiek vidumi. Iš pradžių į jį įgarsinusį Willą Smithą panašus Lensas pavirsta į mėlyną balandį – tačiau tai tik išorinis virsmas, kuris pasipūtėlį agentą daug ko išmoko (ir kaip čia neprisiminus Willhelmo Haufo „Pasakos apie kalifą gužą“). Būtent tai, ko išmoksta Lensas, atsispindi aukščiau įvardytuose pirmuose dviejuose šio filmo moraluose. Kita vertus, šioje situacijoje galima tik pagirti filmo kūrėjus, kad šis „persiauklėjimas“ čia įvyksta ganėtinai sklandžiai ir natūraliai (jei atmesim tą detalę, kad Lensas pavirto į balandį) – o ne prievartiniu būdu kaip niurzgą personažą ištinkantis menkai įtikinantis nušvitimas.
Iš antraplanių personažų dar galima paminėti Sterlingą persekiojančią agentę Mersę ir robotarankį blogiuką Kilianą. Epizodiškai, bet charakteringai šmėkšteli japonų jakudzos, slaptosios agentūros vadovė ir kiti darbuotojai, nuolatiniais palydovais tapę prie Volterio ir Lenso prisijungę balandžiai.
Techniniai dalykai
Techninei pusei per daug priekaištauti neišeina. Taip, personažai gal kiek neproporcingi ir kampuoti, bet už tai charakteringi. Viskas ryšku, spalvinga, koloritas varijuoja priklausomai nuo aplinkos – pvz., Meksikoje, kaip ir priklauso – daug ryškių spalvų, Šiaurės jūros bazės scenose dominuoja pilki tonai ir šalti atspalviai.
Pukus kameros darbas, ypač perteikiant vaizdą iš balandžiu virtusio Lenso perspektyvos. Filmą įgarsino puikus aktorių kolektyvas – žinoma, pagrindiniai nuopelnai tenka Willui Smithui (Lensas Sterlingas) ir Tomui Hollandui (Volteris). Džiugina ir sprendimas visko neaglofonizuoti – jakudzos kalba japoniškai, meksikiečiai – ispaniškai. Lietuviškas įgarsinimas, bent jau iš filmo anonso ausies per daug nerėžia, tačiau, žinoma, tai vis tiek ne tas pats, kas žiūrėti į animacinį Willą Smithą, tai yra Lensą Sterlingą, kuriam būtent šis aktorius „paskolino“ savo balsą.
Filmo scenas lydi gerai parinkta muzika, kuri kinta priklausomai nuo rodomos aplinkos. Tai ir šnipų filmams tinkantis garso takelis, ir neįpareigojantys atostogų ritmai.
Reziumė
„Užsimaskavę šnipai“ – pagal geriausių šnipų filmų šabloną sukaltas, tačiau kartu su nemenka humoro doze patiekiamas pasakojimas gal ir nėra labai didelis stebuklas, tačiau bežiūrint tikrai neprailgsta. Žiūrovai čia gauna daug gražių vaizdų, intensyvų veiksmą, nemažą porciją juokingų situacijų ir bent tris prasmingus moralus. Tiesa, tai nėra filmas, skirtas patiems mažiausiems, tačiau šiek tiek ūgtelėjusiems žiūrovams Lenso ir Volterio nuotykiai gali tapti visai nebloga pramoga.
Trumpai apie filmo siužetą
Lensas Sterlingas yra kiečiausias pasaulio slaptasis agentas. Greitas, staigus, žavus, šaltakraujis – ir visada veikiantis vienas. Tačiau jei net ir gudri višta kartais uodegą įsidilgina, taip ir kietuoliui Lensui ateina diena, kai tenka pripažinti, jog slapta operacija nepavyko. Maža to – bėda po vieną nevaikšto, Lensas apkaltinamas neteisėtais veiksmais ir tie, kas prieš minutę dar buvo jo kolegos, tampa jo nuožmiausiais persekiotojais. Lenso viltis – keistuolis moksliukas Volteris, tikintis, kad pasaulį galima išgelbėti su blogiu kovojant ne tik sprogmenimis ir šaudmenimis, bet gerumu. Lyg tyčia Volteris eksperimentuoja, kaip objektus paversti nematomais – o Lensui šiuo metu kaip tik to ir reikia. Tačiau įsipainiojus vienai nenumatytai (ar šiek tiek pražiūrėtai) aplinkybei elegantiškasis superagentas Lensas pavirsta… mėlynu išsprogtakiu balandžiu. Bet pasaulio gelbėjimas nelaukia – juolab, kad Lensas turi susekti paskutinę jo misiją sugriovusį niekdarį. Tik be Volterio pagalbos jam bus sunku išsiversti – kad ir kaip Lensas to nenorėtų pripažinti.
Trigubas moralas
Kadangi animaciniai filmai a priori yra orientuoti į jauniausiąją auditoriją, gal visai pagrįstai tikimasi, kad bus pasiūlytas koks nors moralas, iš kurio mažieji galėtų pasimokyti. „Užsimaskavę šnipai“ pateikia net trigubą porciją tokio gėrio.
Pirmasis moralas – „vienas lauke – ne karys“. Kad ir koks kietas agentas bebūtų Lensas Sterlingas, vis tik iš sunkių situacijų jis išsisuka tik nezgrabailos Volterio dėka. Čia dar galima pridėti „draugai tam ir yra draugai“, nes matome, kaip iš arogantiško vienišo vilko Lencas tampa iš tiesų „komandos žaidėju“, net jei dėl to kartais tenka paminti savo orumą.
Antrasis – „blogį nugalėti gerumu“. Atsimenate seną lėlinės animacijos filmuką apie tai, kaip keleivis iš duobės ištraukė liūtą, o liūtas „atsidėkodamas“ ketino šį suėsti, motyvuodamas, kad už gera reikia atsilyginti blogiu? „Užsimaskavusiuose šnipuose“ gal ne visai tokią, bet šiek tiek panašią filosofiją iš pradžių propaguoja Lensas – blogį išnaikinti galima tik paleidus ugnį ir viską sulyginus su žeme. Tačiau Volteris čia visai protingai įsiterpia pastebėdamas, kad blogis gimdo atsakomąjį blogį ir taip sukuriama ištisa blogio grandinė, kuri neveda niekur kitur, kaip tik į visuotinį susinaikinimą. Lensas išmoksta ir šią pamoką, net jei iš pradžių Volterio propaguojami blizgučiai ir kačiukai jam kėlė neslepiamą panieką.
Ir galiausiai – trečiasis moralas, išreikštas per Volterio personažą, sako, kad būti keistam, būti „ne tokiu kaip visi“ nėra trūkumas, o, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali netgi tapti privalumu.
Išvada – moralų net trys, nors jie visi (gal tik išskyrus trečiąjį) nėra nauji ir netgi gerokai nutampyti per įvairius filmus. Savaime tai – nieko blogo ir kartu su šio filmo spalvinga visuma praryjami gana neblogai, tačiau, žinoma, originalumo šiek tiek trūksta.
Animacinė šnipų filmų parodija
Lensas Sterlingas niekuo nenusileidžia Džeimsui Bondui – toks pats kietas, toks pats šaunus, toks pat galantiškas, pasitempęs ir elegantiškas, besinaudojantis naujausiomis šnipų technologijomis. Tik, žinoma, jis yra animacinis, o filmo kūrėjai nevengia jo to neaprėpiamo kietumo patraukti per dantį. Žodžiu, „Užsimaskavę šnipai“ – tai lyg animacinė agento „OSS 117“ nuotykių versija, žinoma, visiškai pašalinus (arba smarkiai minimizavus) vaikiškai auditorijai netinkamus seksualumo ir smurto elementus.
Tačiau kitus būtinus šnipų ir specialiųjų agentų filmų elementus ši juosta išlaiko. Čia demonstruojama naujausios technologijos ir netikėčiausi išradimai, lokacijos apima visą platųjį pasaulį (Japonija, JAV, Italija, Meksika, Šiaurės jūra ir t.t.), netrūksta veiksmo ir ryškių antagonistų, trokštančių užvaldyti pasaulį – o pagrindinių personažų tikslas, žinoma, yra jiems sutrukdyti.
Personažai
Pagrindiniai šio filmo personažai yra du – superagentas Lensas Sterlingas ir moksliukas išradėjas Volteris. Nors ryškesnis ir įsimintinesnis yra Agentas Lensas, vis tik filmas yra labiau apie Volterį – filmo pradžioje matome jį dar visai mažą, tačiau jau kuriantį išradimus, kurie taikiais ir mielais būdais padėtų gelbėti pasaulį. Užaugęs Volteris vaizduojamas kaip stereotipinis moksliukas – nelyg kitos planetos ateivis sunkiai pritampantis Žemėje, nerangus, nedrąsus, mieliau bendraujantis su balandžiais nei su žmonėmis. Tačiau nuotykis, į kurį įsipainioja kartu su Lensu, net ir tokiam debesėliui kaip Volteris įkvepia pasitikėjimo savo jėgomis.
Pasikeitimą išgyvena ir Lensas. Ir netgi dvigubą! Šiam personažui tenka keistis tiek išoriškai, tiek vidumi. Iš pradžių į jį įgarsinusį Willą Smithą panašus Lensas pavirsta į mėlyną balandį – tačiau tai tik išorinis virsmas, kuris pasipūtėlį agentą daug ko išmoko (ir kaip čia neprisiminus Willhelmo Haufo „Pasakos apie kalifą gužą“). Būtent tai, ko išmoksta Lensas, atsispindi aukščiau įvardytuose pirmuose dviejuose šio filmo moraluose. Kita vertus, šioje situacijoje galima tik pagirti filmo kūrėjus, kad šis „persiauklėjimas“ čia įvyksta ganėtinai sklandžiai ir natūraliai (jei atmesim tą detalę, kad Lensas pavirto į balandį) – o ne prievartiniu būdu kaip niurzgą personažą ištinkantis menkai įtikinantis nušvitimas.
Iš antraplanių personažų dar galima paminėti Sterlingą persekiojančią agentę Mersę ir robotarankį blogiuką Kilianą. Epizodiškai, bet charakteringai šmėkšteli japonų jakudzos, slaptosios agentūros vadovė ir kiti darbuotojai, nuolatiniais palydovais tapę prie Volterio ir Lenso prisijungę balandžiai.
Techniniai dalykai
Techninei pusei per daug priekaištauti neišeina. Taip, personažai gal kiek neproporcingi ir kampuoti, bet už tai charakteringi. Viskas ryšku, spalvinga, koloritas varijuoja priklausomai nuo aplinkos – pvz., Meksikoje, kaip ir priklauso – daug ryškių spalvų, Šiaurės jūros bazės scenose dominuoja pilki tonai ir šalti atspalviai.
Pukus kameros darbas, ypač perteikiant vaizdą iš balandžiu virtusio Lenso perspektyvos. Filmą įgarsino puikus aktorių kolektyvas – žinoma, pagrindiniai nuopelnai tenka Willui Smithui (Lensas Sterlingas) ir Tomui Hollandui (Volteris). Džiugina ir sprendimas visko neaglofonizuoti – jakudzos kalba japoniškai, meksikiečiai – ispaniškai. Lietuviškas įgarsinimas, bent jau iš filmo anonso ausies per daug nerėžia, tačiau, žinoma, tai vis tiek ne tas pats, kas žiūrėti į animacinį Willą Smithą, tai yra Lensą Sterlingą, kuriam būtent šis aktorius „paskolino“ savo balsą.
Filmo scenas lydi gerai parinkta muzika, kuri kinta priklausomai nuo rodomos aplinkos. Tai ir šnipų filmams tinkantis garso takelis, ir neįpareigojantys atostogų ritmai.
Reziumė
„Užsimaskavę šnipai“ – pagal geriausių šnipų filmų šabloną sukaltas, tačiau kartu su nemenka humoro doze patiekiamas pasakojimas gal ir nėra labai didelis stebuklas, tačiau bežiūrint tikrai neprailgsta. Žiūrovai čia gauna daug gražių vaizdų, intensyvų veiksmą, nemažą porciją juokingų situacijų ir bent tris prasmingus moralus. Tiesa, tai nėra filmas, skirtas patiems mažiausiems, tačiau šiek tiek ūgtelėjusiems žiūrovams Lenso ir Volterio nuotykiai gali tapti visai nebloga pramoga.
UŽSIMASKAVĘ ŠNIPAI (Spies in Disguise)
Šeimai Nuotykių Veiksmo Amžiaus cenzas: N-7 101 min
Sužinoti daugiau