Atėjus vidurnakčiui Greisė sužino, kad žmogus, pretenduojantis tapti šios senos giminės dalimi, privalo sužaisti burtų keliu pasirinktą žaidimą, ir tik jį laimėjęs, oficialiai tampa „savu“. Naujoji nuotaka – ne išimtis. Vis dar galvodama, kad tai – kažkoks pokštas, mergina ištraukia kortą su savo žaidimo pavadinimu: slėpynės. Norėdama laimėti, mergina privalo išlikti pasislėpusi iki pat aušros. Pamažu Greisė suvokia, kad pokštu čia net nekvepia: šiame žaidime privalai paslėpti savo gyvybę. Laikrodžiui išmušus dvyliktą, prasideda šiurpiausia medžioklė ir mirties slėpynės.