Recenzijos

Vieną kartą Holivude - recenzija

Kultinis amerikiečių režisierius Quentinas Tarantino yra ne kartą viešai visiems girdint pareiškęs, kad savo režisūrinę karjerą užbaigs sukūręs dešimt filmų – po to kabins pliauškę ant vinies, atsidės teatrui ir knygoms apie kiną. Režisieriaus nusistatymas šiuo klausimu pakankamai tvirtas – savo sprendimą trauktis po dešimties filmų jis yra ne sykį pakartojęs ir persigalvoti, atrodo, neketina. Tad jo filmų gerbėjams lieka ne tik nekantriai laukti naujo šio režisieriaus kūrinio, bet ir su nerimu lenkti pirštus. Ir štai, priartėjome – šiemet Q. Tarantino pristatė jau devintąjį savo filmą „Vieną kartą Holivude“ (angl. „Once Upon a Time… in Hollywood“), kurio premjera įvyko Kanuose, kur sulaukė didžiulio ažiotažo – eilės į šį filmą nusidriekdavo iki seanso likus geroms dviem valandoms. Ir nors tarp žurnalistų buvo svarstoma, kad Q. Tarantino iš Kanų galėtų parsivežti prizą už geriausią režisūrą, vis tik tikimybė laimėti buvo menka – ne dėl to, kad būtų nevertas – tiesiog toks sprendimas, kai viena iš seserų Fanning (Elle) yra žiuri narė, o kita (Dakota) vaidina filme, būtų daugiau nei pakankama priežastis įžvelgti nepotizmą.

Kaip ten bebūtų, Q. Tarantino iš Kanų parsivežė „Šunų palmės šakelę“ (angl. „Palm Dog“), o šiuo metu jau netyla kalbos ir spėlionės apie tai, koks bus jo dešimtasis – paskutinis (?) – filmas. Tiesa, pats režisierius dabar užsimena apie tai, kad į pensiją gali išeiti ir anksčiau – jei „Vieną kartą Holivude“ bus pakankamai sėkmingas filmas, atsisveikinimas gali įvykti ir nesulaukus dešimtojo filmo. Taip savo gerbėjus jis dar kartą įstumia tarp dviejų ugnių – filmo sėkmės atveju tai būtų paskutinis jo kūrinys didžiajam ekranui, kita vertus – koks gerbėjas savo mėgstamo režisieriaus filmui iš anksto linkėtų fiasko? Kaip bus, parodys netolima ateitis, bet dabar vis tik užmeskim akį į tai, kas, anot Q. Tarantino, vieną kartą nutiko Holivude.

Trumpai apie filmo siužetą

Vieną kartą Holivude, 1969-aisiais metais gyveno kadaise televizijos vesternų žvaigždė, o nūnai – velnio lašų nevengiantis aktorius Rikas Daltonas (akt. Leonardo DiCaprio). Ir turėjo jis ištikimą dublerį kaskadininką Klifą Butą (akt. Brad Pitt), kuris, nelyginant Sanča Pansa Don Kichotą, jį lydėjo visur per ugnį ir vandenį. Žydrųjų ekranų serialų šlovei išblėsus Rikas nusprendžia nusilenkti likimui, paminti savo principus ir priimti pasiūlymą filmuotis spageti vesterne, už ką, jo įsitikinimu, jau nieko blogiau būti negali. Ištikimasis kaskadininkas, netikėtai prisiviręs košės, turi nemažai laisvo laiko, tad kol Rikas pluša filmavimo aikštelėje, Klifas gelsvu kadilaku važinėja po Los Andželą, kol dar didesnė bėda pati jį susitranzuoja…

Reveransas kinui

Kanuose besirenkanti publika – išskirtiniai kinomanai. Meilė Septintajam menui čia tvyro visur ir ypač vertinama, jei ji atsiskleidžia filmuose. Kitaip tariant filmai apie filmus Kanuose yra labai mėgstami ir laukiami, šiemet pagrindinėje konkursinėje programoje tokių buvo bent trys (Q. Tarantino „Vieną kartą Holivude“, Pedro Almodóvaro „Skausmas ir šlovė“ (isp. „Dolor y gloria“), Xavier Dolano „Matijas ir Maksimas“ (pranc. „Matthias & Maxime“) ir Elia Suleimano „Tai tikriausiai dangus“ (angl. „It Must Be Heaven“)).

Kad ir kaip benutiktų – ar „Vieną kartą Holivude“ bus, kaip žadėta, priešpaskutinis, ar, kas taip pat tikėtina – paskutinis Q. Tarantino filmas, tai yra labai gražus, turtingas ir išmoningas reveransas kinui – būtent toks, koks ir patinka Kanams. Toks, dėl kurio šio festivalio publika negaili keleto minučių ovacijų.

Iš tikrųjų į „Vieną kartą Holivude“ Q. Tarantino sudėjo tikrai nemažai. Internete jau šmėsčioja patarimai prieš einant žiūrėti šį filmą paruošti „namų darbus“ ir pateikiama dešimties filmų sąrašas, kuriuos, anot rekomendacijų, būtina peržiūrėti, norint suprasti, ką rodo Q. Tarantino. Bėda ta, kad egzistuoja bent keli skirtingi rekomenduojamų filmų sąrašai, o retas iš dabartinių prie greitojo „čia ir dabar“ vartojimo pripratusių žiūrovų prieš eidamas į kino teatrą dar ryšis kokias 20 savo gyvenimo valandų savanoriškai skirti „senienų“ peržiūrai.

Vis tik bent šiokius tokius namų darbus padaryti verta – tuomet „Vieną kartą Holivude“ citatos ir užuominos atsiskleis visu gražumu ir suteiks papildomo malonumo jas atrandant ir lukštenant. Nes atrodo, kad į „Vieną kartą Holivude“ Q. Tarantino sudėjo visą savo meilę kino menui ir auksiniam Holivudui, kurio era kaip tik ir baigėsi ties 1970-aisiais. Žodžiu, režisierius gieda savo odę septintajam menui ir tikisi, kad žiūrovai bent šiek tiek pakrutins savo pilkąsias smegenų ląsteles ją bežiūrėdami.

Holivudo pasakos

Visiems tiems, kieno akytės tampa plačios, o ausytės stačios išgirdus žodžių junginį „pagal tikrus faktus“ naujasis Q. Tarantino filmas vien jau dėl to vertinimo skalėje (adekvačiai ar ne – čia jau kitas klausimas) turėtų šauti iki pat viršaus. Vis tik „tikrų faktų“ entuziastus tenka atvėsinti ir nuraminti – Q. Tarantino čia maišo tokią tikrų faktų ir fantazijų mišrainę, kad be jau minėto išankstinio pasiruošimo labai sunku atskirti, kas buvo realu, o kas – išgalvota. Q. Tarantino ima Holivudą gryniausiu jo pavidalu ir perleidęs per ironijos filtrą rodo jį mums. Kitaip tariant, su tais „tikrais faktais“ Q. Tarantino pasielgė taip, kaip 9 kartais iš 10 elgiasi didžiosios studijos – pritaikė prie holivudinių klišių ir standartų. Skirtumas tik tas, kad Q. Tarantino tai daro ironizuodamas ir lengvai traukdamas per dantį tradicinius Sapnų fabriko sprendimus.

Taigi, filme pasirodo Holivudo aktorė Sharon Tate (akt. Margot Robbie), plaukų stilistas Jay Sebringas (akt. Emile Hirsch), aktoriai Jamesas Stacey (akt. Timothy Olyphant“), Bruce‘as Lee (akt. Mike Moh), Wayne‘as Maunderis (akt. Luke Perry), Steve‘as McQueenaas (akt. Damian Lewis), prodiuseris Marvinas Schwarzas (akt. Al Pacino), aktorius Samuelis Wanamakeris (akt. Nicholas Hammond), režisierius Romanas Polanskis (akt. Rafał Zawierucha), aktorės Connie Stevens (akt. Dream Walker) ir Joanna Pettet (akt. Rumer Willis), aktorė ir dainininkė Michelle Phillips (akt. Rebecca Rittenhouse) ir dar daug kitų, kurie galbūt geriau yra žinomi ir atpažįstami JAV, o ne už jos ribų. Galima dar pridurti, kad pagrindinių personažų – Riko ir Klifo – tandemas yra paremtas aktoriaus Burto Reynoldso ir jo ilgamečio kaskadininko Halo Needhamo draugyste, o Riko italės žmonos Frančeskos Kapuči portetą įkvėpė tokios realios aktorės kaip Sophia Loren, Claudia Cardinale, Virna Lisi, Monica Vitti. Dar vienas svarbus šio filmo komponentas, įmaišytas iš realybės, čia specialiai nutylimas.

Kaip jau sakyta – viskas sąmoningai sumaišoma į vientisą mišinį, kuriame susipina ir tai, kas vyko iš tikrųjų, ir tai, kas tik galėjo vykti alternatyvioje – holivudinėje – istorijos versijoje.

Holivudas pagal Tarantino

Galbūt skaitant šią recenziją susidaro įspūdis, kad, anot angliško posakio, „kasinėjama aplink krūmą“ taip ir neprisikasant iki esmės. Iš vienos pusės – tai yra sąmoningas sprendimas, vengiant atskleisti per daug filmo turinio ir paliekant malonumą žiūrovams patiems atrasi Q. Tarantino išslapstytus saldainius. Kita vertus, pati filmo struktūra yra tokia, kad šiokios tokios veiksmo užuomazgos atsiranda tik pačioje jo pabaigoje. Visa kita – Riko pasiruošimai filmavimams, darbas prieš kameras, Klifo pasivažinėjimai – gali atrodyti savitiksliai ir netgi per daug ištęsti. Žodžiu, balastas, filmo siužeto eigai neduodantis beveik jokio poslinkio.

Bet galima į tai pažvelgti ir kitu kampu. Šiame filme Q. Tarantino nerūpi atsakyti į klausimą „Kas?“, jam norisi parodyti „Kaip?“. T. y. per detales, tikrų ir išgalvotų asmenybių koliažą, nuorodas į populiariąją kultūrą ir kino istoriją jis perteikia 1969-ųjų metų Holivudą, pamažu už nugaros paliekantį savo aukso amžių. Ir šiuo atveju filmo pavadinimas tampa jo raktu, padedančiu suprasti tokį Q. Tarantino pasirinkimą – čia svarbiausia Holivudas, į kurį patenkama per stebuklinės pasakos formulę.

Vis tik kad ir kaip ten būtų, negalima praleisti progos pabumbėti ir prikišti dėl tokio sprendimo atsiradusį trūkumą (nes, ei, Q. Tarantino nėra kritikos neliečiama šventa karvė). Kitaip tariant, viskas čia suprantama, o filmo pabaigoje Q. Tarantino fanų džiaugsmui prasiveržia šio režisieriaus kūrybą lydintys ekrane trykštantys kraujo fontanai (jautrioms sieloms nerekomenduotina, visiems kitiems – pagal skonį). Bet vis tik atrodo, kad Q. Tarantino šiek tiek per daug užsižaidžia fonu, nuorodomis ir viskuo, kuo tik nori, bet tik ne scenarijumi. Pati istorija (net jei ir pripažintume, kad ne ji čia svarbiausia) vis tik tokiam autorinio kino kūrėjui kaip Q. Tarantino yra neatleistinai skysta. Žinoma, ją gausiai užmaskuoja visi kiti jau minėti „pribambasai“, tačiau jei nesate nusiteikęs vien tik mėgautis auksinio Holivudo nostalgija, režisieriaus ironija ir kino inteligencija, šio to (ir pakankamai nemenko) aiškiai pritruks. Tad trumpai – viskas daugmaž gražu ir gerai, bet iš Q. Tarantino buvo galima tikėtis ir netgi reikalauti ir dar geriau.

Tenka sutikti, kad visai pelnytai prikišamas ir nejautrumas, kurį šis filmas demonstruoja 1969-ųjų įvykių atžvilgiu. Juolab, kad vis dar yra gyvų žmonių, kuriems ši istorija – net ir pateikta visiškai kitokiu kampu bei kaip ir nustumta į šoną – vis dar kelia tikrai ne pačius geriausius prisiminimus.

Personažai ir aktoriai

Jau vien iš aukščiau vardyto realių asmenų sąrašo galima suprasti, kad personažų šiame filme yra devynios galybės. Vieni pasirodo visai trumpai, kiti ekrane sukasi ilgiau.

Pagrindinis „Vieną kartą Holivude“ veikėjas – aktorius Rikas Daltonas. Kadaise mėgavęsis televizijos serialų šlovės spinduliuose, dabar jis vis dažniau pasiduoda priklausomybei nuo alkoholio ir gana aiškiai suvokia, kad stipriųjų gėrimų butelių dugne nenumaldomai skęsta ir jo karjera. Rikas gauna daug ekrano laiko, o jį vaidinantis Leonardo DiCaprio jį parodo agresyvų, desperatišką, o kartais tiesiog stereotipiškai amerikietiškai kvailą. Kita vertus – tai gerokai sukarikatūrintas personažas, bet tarp jo komiškumo, tragiškumo ir pastangų išlikti rimtu atsiranda sunkiai nusakomas disonansas. Seniai aišku, kad L. DiCaprio – jau nebe tas saldus berniukas iš nuskendusio „Titaniko“ (angl. „Titanic“ 1997 m.), o transformacija į Riką Daltoną yra stulbinama, tačiau tai nėra nei geriausias jo pasirodymas, nei įdomiausias šio filmo personažas.

Nes prožektorių šviesas ir žiūrovų simpatijas susigrobia šio filmo Nr. 2 – kaskadininkas Klifas Butas. Gerokai atsipūtęs (o kartais ir šiek tiek apsipūtęs), iš pažiūros naivokas, tačiau iš tiesų – labai kietas vyrukas, kuriam nė motais aplink jį sklandantys gandai, esą, jis nužudęs savo žmoną. Jį vaidinantis Bradas Pittas atrodo besimėgaujantis šiuo vaidmeniu, kaip kad Klifas mėgaujasi Kalifornijos saule. Vis tik yra kai kas, kas šiek tiek erzina – tai Riko ir Klifo kalbėjimo maniera. Smulkmena, bet joje jaučiamas nenatūralumas ir perspaudimas šiek tiek gadina bendrą įspūdį.

Visi kiti personažai – nors jų daug – pasirodo daugiau mažiau epizodiškai. Galbūt šiek tiek daugiau laiko ekrane gauna Romano Polanskio žmona aktorė Sharon Tate, kurią įkūnija Margot Robbie. Neparuošusiems namų darbų po šio filmo peržiūros gali kilti klausimas: „O ji čia prie ko?“, tad tikrai verta pasidomėti šios aktorės biografija, visai nesibaiminant susigadinti filmo intrigos.

Techniniai dalykai

„Vieną kartą Holivude“ Q. Tarantino naudoja daug įvairių skirtingų filmavimo technikų. Spalvota, juoda balta, su įvairiais filtrais, koloritu, ekrano „trukdžiais“ – išmonė stebina, o viskas pasitarnauja bendrai rodomo laikmečio autentiškos atmosferos kūrimui.

Kamera juda išmoningai ir nenuobodžiai, kadrų kompozicija kartais verčia suabejoti, ar čia tikrai Q. Tarantino filmas (gerąja prasme). Gerai žaidžiama spalvomis (ypač patraukliai atrodo daug naudojamos ryškios geltonos). Garso takelyje surinkta visa puokštė septintojo dešimtmečio hitų. Vis tik vaizdo montažas nėra visiškai „švarus“ – kartais aiškiai matomas kadro „suklijavimas“ ir vargu ar tai – vien tik rodomo laikotarpio kino technikos imitacija.

Reziumė

„Vieną kartą Holivude“ – Q. Tarantino odė kinui, kurią jis gieda su didžiausiu pasimėgavimu. Kūrinys, tiesiog prifarširuotas gausybės nuorodų į vaizduojamą laikotarpį – septintojo dešimtmečio pabaigą ir gęstantį Holivudo aukso amžių, kur realūs įvykiai sukuria foną filmo fabulai. Vis tik kad ir kaip būtų smagu ir įdomu gliaudyti režisieriaus primėtytas užuominas, siužetas, prisikapsčius prie jo per visus išorinius butaforijos, ironijos ir sinefilijos sluoksnius, atrodo šiek tiek skurdokas. Bent jau tokiam kino kūrėjui kaip Q. Tarantino. Tad belieka palinkėti, kad būtų dar vienas kartas Holivude su Q. Tarantino, ir kad jis trinkteltų durimis taip, kaip jam iš tikrųjų priklauso.

Komentarai

Rašyti komentarą Vieną kartą Holivude - recenzija

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.