Ir vėl atėjo tas metas, kai kino ekranai užliejami vandeniu: istorijomis apie vandenyne skęstančius ir besigelbėjančius; jausmų vandenynuose besiblaškančius ir vėl atrandamus. Naujausias tokių darbų – Ramiojo vandenyno bangose maudantis filmas „Kol dar neatėjo audra“ (angl. „Adrift“).
Meilės dramų, ar istorijų, susijusių su išgyvenimais vandenyne mylėtojai turbūt irgi nuspėja, kuo „nustebins“ šio filmo scenarijus. O stebina jis ne taip ir labai: 1983-aisiais, po pasaulį keliaujanti mergina Tamė (aktorė Shailene Woodley) netikėtai susipažįsta su vaikinu Ričardu (aktorius Sam‘as Claflin‘as), išplaukia su juo mėnesiui į plačiuosius vandenis, ir štai netikėtai užklumpa audra, kurioje sprendžiasi herojų likimai. Atrodo girdėta? Turbūt ir ne vieną kartą.
Tačiau stebinantis dalykas šioje istorijoje yra pasirinktas pasakojimo būdas. Linijiniam, nuosekliam naratyvui nepasidavęs filmo režisierius Baltasar‘as Kormakur‘as šiai istorijai pridėjo tinkamų, ir skonį tikrai pagerinančių prieskonių: jau pirmoje scenoje žiūrovą ir veikėjus įmeta į išgyvenimo vandenyną. Audra, apdaužyta jachta ir išsigelbėti bandanti herojė, ieškanti pradingusio mylimojo. Nuo šių pirmųjų minučių jaučiama įtampa, kurią tikėjaisi pajusti tikrai ne taip greitai. Tada grįžtama į pradžiai tinkantį istorijos tašką – kaip Tamė atplaukė į Taitį ir sutiko Ričardą. Ir staiga vėl grįžtama į dreifuojančią jachtą – ir taip „žaidžiama“ visą filmą. O žaisti reikia juk žiūrinčiojo jausmais: kuomet nuo ore tvyrančios romantikos peršokama prie gyvybę ir mirtį globojančių vandenyno gelmių, jautiesi lyg karuselėje.
Žiūrint šį išgyvenimo žaidimą ir pačiam žiūrovui turėtų krustelėti nors vienas išsigelbėjimui reikalingas raumuo: ką ir kaip daryčiau aš, patekęs į audrą, ieškantis dingusio mylimojo, slaugantis mylimąjį, kenčiantis alkį ir dvejones apie (ne)galimybę dar kartą išvysti sausumos ribomis apibrėžtą horizontą, ir galiausiai, ar pavyks būti išgelbėtam šiame neaprėpiamus kilometrus apimančiame vandenyne?
Nors vienas šių klausimų turėtų kilti ir jums jau vien dėl to, kad specialieji efektai šiame filme tikrai „užlieja“. Rimtai padirbėta ties tuo, kad audra ir bangos neatrodytų lyg kurtos su pirmosiomis specialiųjų efektų programomis, kur kartais kyla dvejonių, ar tas žaliasis ekranas neatrodytų netgi geriau nei jo vietoje po to „primontuotas“ koks nelabai tikras jūros vaizdas. Viskas įtikinama tiek, kad net vaistų nuo jūros ligos gali prireikti. Šiek tiek tylos dreifuojant, šiek tiek dramatiškos muzikos ten kur drama iš tikrųjų vyksta, ir vos penketas filmo titruose minimų dainų romantikai sukurti – viso to užtenka, kad patikėtum, jog šio darbo ėmėsi tikrai ne pradinukai.
Pagrindiniai aktoriai Shailene Woodley ir Sam‘as Claflin‘as – taip pat ne naujokai vaidinti įsimylėjėlius ar kovotojus (už gyvenimą). Puikiai visiems pažįstami iš populiariųjų holivudinių filmų, ne ką prasčiau į vaidmenis įsijaučia ir čia. Shailene – atsipalaidavusi viliokė Tamė, ir romantiškai rimtą Ričardą įkūnijęs Sam‘as.
Režisierius Baltasar‘as Kormakur‘as, kilęs iš Islandijos, kaip tikras šiaurietis mėgsta su gamta ir išgyvenimais susijusias istorijas. Jo, kaip režisieriaus, filmografija ne tokia ir trumpa, tačiau spėjusi apimti štai Ramiojo vandenyno bangas, ar prieš trejetą metų užkėlusi į „Everestą“ (angl. „Everest“). O kai gamta pabosta, kimba į trilerius, tokius kaip „Kontrabanda“ (angl. „Contraband“), ar „2 ginklai“ (angl. „2 guns“).
Paskutiniai filmo kadrai išduoda, iš kur kilo ši scenarijaus idėja. Tamė Oldham yra tikras, ne išgalvotas personažas. Tai tikra istorija moters, išgyvenusios audrą ir mylimo žmogaus netektį, ir po tokių likimo išbandymų radusią jėgų užsiimti plaukiojimu iki šių dienų. Iš tą įrodančių nuotraukų žvelgia besišypsanti moteris, primenanti, kad viską galima ištverti, tik reikia nenustoti tikėti. Ir kad ir kokio dydžio bangos jus šiame filme beužklups, tikėtina – sukels jausmų audrą, tačiau nepaskandins to tikėjimo geresniais dalykais ir gyvenimu.