2018-uosius drąsiai galime vainikuoti kaip komiksų ekranizacijų metais, o dar tiksliau – „Marvel“ visatos aukso amžiumi. Šiemet kino teatrus jau supurtė trys velniškai geros kino juostos, sausį džiaugėmės „Juodąja pantera“ (angl. „Black Panther“), balandį užgniaužę kvapą sekėmė nepavydėtiną „Keršytojų“ likimą, o po mėnesio kikenome iš juodų „Deadpoolo“ pokštų. Ir štai, į didžiuosius ekranus, praėjus trims metams po debiuto, grįžta pats mažiausias „Marvel“ kino visatos superherojus – „Skruzdėliukas“, o šį kartą kovoje su blogiu jo užnugarį saugoja dailioji „Vapsva“.
Siužetas
Filmas „Skruzdėliukas ir Vapsva“ toliau tęsia pasakojimą apie Skotą Langą (aktorius Paulas Ruddas), kuris specialaus kostiumo dėka gali keisti savo dydį – nuo skruzdelės iki 20 metrų milžino. Po įvykių, kuriuos matėme kino juostoje „Kapitonas Amerika: Pilietinis karas“ jam tenka atlikti namų arešto bausmę, o jo niūrią kasdienybę praskaidrina artimi santykiai su dukra. Likus vos kelioms dienoms iki bausmės pabaigos, Skotą aplanko seniai matyta Houp (aktorė Evangelin Lilly) ir jam nebelieka nieko kita, kaip tik vėl apsivilkti Skruzdėliuko kostiumą ir kartu su ja bei daktaru Henku Pymu atskleisti praeities paslaptis. Pavojingos misijos metu jie bandys išsiaiškinti ar prieš 30 metų dingusi H. Pymo žmona vis dar gyva. O kur dar ant kulnų minantis įkyrus FTB agentas Voo, kuris tik ir laukia kol pagrindinis herojus paslys atlikinėdamas bausmę.
Filmo vidus ir meilė
Po „Keršytojai. Begalybės Karas“ likęs kartėlis gąsdina ne vieną komiksų gerbėją, tačiau galima ramiau atsikvėpti – ką tik pasirodžiusi „Skruzdėliuko ir Vapsvos“ premjera lengvai ir švelniai nuplovė nemažai niūrios nuotaikos debesų. Žinoma, tam įtakos turėjo ir tai, kad kūrinyje pateikiami įvykiai dar iki siaubingo Tanoso ir Keršytojų komandos susidūrimo. Filmas „Skruzdėliukas ir Vapsva“ kupinas gero humoro, kokybiškų specialiųjų efektų ir yra puikiai veikiantis varžtelis „Marvel“ užkurtame variklyje.
Kino juostos režisierius Peytonas Reedas, kaip ir pirmoje dalyje, taip ir šioje nepaprastai subtiliai išlaiko švelnią ir nuotaikingą filmo atmosferą. Pirmoji „Skruzdėliuko“ dalis buvo labai neblogas startas – susipažinome su veikėjais, gavome dozę veiksmo, humoro ir šiek tiek meilės. Antroje dalyje šiek tiek meilės pasikeičia į daug meilės, humoro, truputį veiksmo ir tik šiek tiek blogio. Tačiau tai nėra blogai, anaiptol, istorijoje parodomas labai glaudus tėvų ir vaikų ryšys, tarp Skoto ir jo dukters, tarp Vapsvos ir daktaro Pymo bei jų ilgesys mamai. Buvo nuostabu matyti kokia dinamika tvyro tarp pagrindinių veikėjų, o jų spalvingai išreikštos asmenybės pakelia viso filmo kartelę. Veiksmo atžvilgiu, prireikė truputį laiko filmui įsibėgėti ir įšokti į veiksmo juostai būdingas vėžes. Čia tikriausiai ir dėčiau riebų minusą, nes susidarė įspūdis, kad režisieriui teko specialiai į siužetą įsprausti „papildomus“ blogiukus, vien tam, kad kūrinį būtų galima pagardinti efektingomis gaudynių scenomis. Todėl šioje vietoje man pritrūko natūralesnio blogiečių įsiliejimo į bendrą filmo kontekstą. Antrą riebų minusą dovanočiau už neišnaudotą potencialą kuriant Šmėklos personažą. Iš pirmo žvilgsnio Šmėkla pasirodė tamsi ir intriguojanti piktadarė, tačiau po kurio laiko ji pametė tą grėsmingą kaukę ir liko tik nelaiminga, skausmo kamuojama, kiek neurotiška mergina, besiblaškanti po istorijos vingius. Akivaizdu, kad čia režisieriui nepavyko sukurti įtikinančio blogio personažo, nors molio iš kurio buvo galima tą padaryti – nors samčiu semk.
Didesnių trūkumų tikrai negalėčiau surasti, siužetinė linija gera, filmo nuotaika lengva ir harmoninga, įtraukianti ir tikrai nenuobodi. Visos sudedamosios filmo dalys meistriškai sudėliotos į istorijos liniją, todėl šioje vietoje galima įteikti medalį scenaristams, kurie išlaikė ribą tarp įgaunančio pagreitį veiksmo ir veikėjų tarpusavio santykių.
Aktorių pasirodymas
Aktorių darbas išties vertas aplodismentų. Filmavimo komanda prikaustė prie ekrano nuo pat pirmos minutės ir džiugu paminėti – čia nebuvo nei nejaukių momentų, nei erzinančios, nei perspaustos, nei nepavykstančios vaidybos. Kiekvienas komandos narys tarsi pianino garsai maestro rankose – susigrojo laiku ir vietoje.
Panašu, kad aktorius Paulas Ruddas atliko emocingesnį ir brandesnį darbą, nei pirmoje „Skruzdėliuko“ dalyje. Jis pasirodė atsakingesnis ir labiau vertinantis realius, žemiškus dalykus – santykius su šeima, naujai sukurtą verslą ir tinkamą bausmės vykdymą. Tuo pačiu kuriama maloni įtampa aktoriui meistriškai žongliruojant su pareiga būti namuose ir noru padėti į bėdą patekusiems draugams. Todėl į suaugusio žmogaus atsakomybių puokštę telpa ir žvalus, charizmatiškas ir šmaikščiai žavus personažas, turintis daugiau vidinių sluoksnių.
Aktorė Evangelina Lilly irgi neatsiliko nuo kolegos Paulo Ruddo, jos įkūnijama Vapsva, šioje dalyje įgavo tamsesnių, piktesnių atspalvių. Ji nuostabiai pateikė savo vaidmenį, o kibirkščiuojantys ir komplikuoti poros santykiai stumia juos tik į dar įdomesnes situacijas.
Liaupsių nusipelnė ir iš pirmosios dalies atkeliavę trys draugai (aktoriai Michaelis Pena, Davidas Dastmalchianas ir reperis T.I.), kurie kaip ir priklauso pateisino prilipdytą juokdarių etiketę, visai neįkyriai mėtydami malkas į pokštų katilą.
Filme taip pat vaidina kino veteranas Michaelis Douglas, kurio vaidybą galima žymėti aukščiausiu kokybės ženklu, jam kompaniją palaikė neblėstančio grožio aktorė Michelle Pfeiffer.
Marvel gerbėjai žino – komiksų autorius Stanas Lee nepraleidžia progos pasirodyti ekranizacijose, „Skrudėliukas ir Vapsva“ ne išimtis. Tai buvo tikrai šmaikštus epizodinis pasirodymas, daugiau nieko neišduosiu – juk smagu gaudyti po filmą išsibarsčiusius „cameo“ (liet. epizodinis įžymybės vaidmuo).
Techninė filmo pusė
Specialieji efektai ir kameros darbas išties puikūs, preciziškai nufilmuotos kovos scenos pateisino visus lūkesčius, o subatominio pasaulio pateikimas labai maloniai nustebino. Viskas kas šiame filme susiję su specialiaisiais efektais – kokybiška, nuostabu ir vizualiai nepriekaištinga. Juk kalba eina apie „Marvel“, todėl prasto pateikimo tikrai neverta nė tikėtis. Garso takelio kategorijoje muzikos prodiuseris Christophas Beckas nuėjo saugesniu keliu, fone skambėjo keletas šabloninių melodijų būdingų tokiems filmams. Todėl tai didelio džiugesio nesukėlė, vienintelis įdomesnis muzikinis akcentas – Rob Base ir DJ EZ Rock hitas „It Takes Two“, kuris taip pat skambėjo 2010-aisiais „Geležinio žmogaus“ garso takelyje.
Pabaigai
„Skruzdėliukas ir Vapsva“ kokybiškai bei intriguojančiai tęsia dešimt metų trunkančią „Marvel“ visatos kelionę ir ekrane atsiskleidžia visu gražumu. Filmas kupinas gero humoro, iki tobulybės išdirbtų specialiųjų efektų, o aktorių komandos darbas vertas ir aplodismentų, ir medalių, ir visų kitų pjedestalo atributų. Todėl tikrai labai rekomenduoju, šis projektas nenuvils ir ieškančių smagios pramogos visai šeimai.
P.S. Būtinai sulaukite post credit (liet. scenos po finalinių filmo titrų), pamatysite nepaprastai svarbią artėjančios „Keršytojų“ premjeros detalę.