Recenzijos

Keršytojai. Pabaiga - recenzija

Na štai. 11 metų. 22 filmai. Virš 50 valandų veiksmo. Šimtai aktorių ir veikėjų, milijonai uždirbtų pinigų ir šimtai milijonų gerbėjų. „Marvel“ kino visata šiandien pasibaigė, ir tai padarė puikiai.

„Keršytojai: Pabaiga“ užbaigia šią tikrai ilgai trukusią istoriją ir atsisveikina su žiūrovais. Tad pirmas dalykas, kurį reikia paminėti, kad jeigu tai bus pirmas jūsų matytas „Marvel“ filmas, net nesivarginkite jo žiūrėti. Juk nepradedate pažinties su žmogumi nuo atsisveikinimo. Nedarykite taip ir čia, nes tikrai bus sunku suprasti siužetą ir veikėjai jums bus neaiškūs ir nepažįstami.

Tačiau jei esate šių filmų gerbėjas, jei sekate savo mėgstamiausius veikėjus nuo pat jų pirmo pasirodymo ekrane, arba tiesiog jei jums patinka filmai apie superherojus – pasiruoškite trims valandoms malonumo (that‘s what she said). Apibūdinsiu „Pabaigą“ šitaip: įsivaizduokite, kad visos jūsų mėgstamos futbolo, krepšinio ir kito sporto komandos vienu metu žaidžia Čempionų lygos Eurolygos Pasaulio Europos Mega taurės finale prieš visus savo stipriausius priešininkus (taip pat vienu metu) vienoje aikštėje. Tris valandas. Su ginklais. Aukščiausio lygio klimaksas (that‘s what she said) (gerai, baigiu) (that‘s also what she said).

Bet filmas skiriasi nuo savo pirmtako. Prieš tai išleista „Keršytojų“ dalis „Begalybės karas“ buvo be jokio sustojimo, neleidžianti atsikvėpti kosmoso karo epopėja, atrodanti maždaug taip, jei „Žvaigždžių karai“ ir „Žiedų valdovas“ turėtų nesantuokinį sūnų. Ir su tuo viskas gerai, bet jaučiu, kad praeitoje dalyje mes gavome per mažai kontakto su veikėjais, neįlindome į jų vidinį pasaulį, o matėme tik begalinę kovą. „Pabaigoje“ viskas vyksta šiek tiek lėčiau, ir tai natūralu: siužetas prasideda nuo tada, kai blogiukas Tanosas sunaikino pusę gyvybės visatoje. Likę gyvi herojai jaučia kaltę, kad nesugebėjo to sustabdyti, graužia save ir gedi prarastų artimųjų. Vyrauja neviltis ir liūdesys, veikėjai jaučiasi nebeturintys tikslo gyvenime. Tad nuo tokio žemo starto filmas vystosi gan lėtai, tačiau jokiu būdu nenuobodžiai.

Ir aš manau, čia ir yra pagrindinė „Pabaigos“ tema – tikslo paieškos. Kiekvienas, atrodo, turime savo gyvenime kažkokią priežastį, dėl kurios gyvename. Taip pat ir „Keršytojai“ turi galutinai surasti savyje, kas juos veda į priekį, kas verčia toliau gyventi ir neprarasti vilties. Ir tai daroma labiausiai fokusuojantis į tris pagrindinius visos šios kino visatos veikėjus: Geležinį žmogų, Kapitoną Ameriką ir Torą.

Tonis Starkas, arba Geležinis žmogus, turbūt svarbiausias iš pagrindinių veikėjų. Jo tikslas – šeima. Bet problema ta, kad Tonis niekaip negali išvengti pavojų, kas taip pat sukelia grėsmę ir jo šeimai. Kiekvieną kartą turėdamas šansą viską pradėti iš naujo, atsitraukti iš herojų pasaulio ir tiesiog ramiai išeiti į pensiją su savo mergina Peper, jis vėl eilinį kartą apsirengia Geležinio žmogaus kostiumą ir eina gelbėti pasaulio. Dabar, kai jis neteko tiek daug savo mylimų žmonių, ypač savo praktiškai sūnaus Piterio Parkerio, ar Tonis vis dar turės motyvacijos vėl gelbėti visatą? Ar galų gale jis pasirinks šeimą, taip perleisdamas atsakomybę kažkam kitam? Ir kuri atsakomybė stipresnė – šeima ar išgelbėtos gyvybės? „Pabaigoje“ Tonis turi galutinai sau atsakyti į šį klausimą.

Styvas Rodžersas, arba Kapitonas Amerika, Tonio Starko geriausias draugas ir didžiausias priešas. Jo tikslas – namai. Kapitonas visada norėjo tik kažkur pritapti ir jaustis savas, nuo pat pirmo filmo, kuomet jį atstūmė kariuomenė dėl per silpno kūno. Namais jam turėjo tapti mylimoji Pegė Karter, bet atsitiko taip, kad Styvas užmigo septyniasdešimčiai metų. Tuomet namais turėjo tapti Keršytojai, bet šie namai taip pat sugriuvo šiam susipykus su Geležiniu žmogumi. Likę namai – likę draugai, tačiau beveik visi jie taip pat buvo Tanoso išnaikinti. Styvui belieka galutinai nuspręsti, kas jam yra namai, bei kaip juos susigrąžinti.

Toras savo kelionę pradėjo kiek kitaip nei jo du kolegos. Mes su juo susipažįstame lyg su kokiu Šekspyro laikų herojumi, pasipūtusiu ir arogantišku. Jo tikslas – garbė. Ir tai šiame filme visiškai iš jo atimama. „Begalybės karo“ pabaigoje, Toras, turėdamas galimybę nužudyti Tanosą, ja nepasinaudoja nepataikydamas į mirtiną vietą. Dėl šio įvykio jis jaučia kaltę, jis graužia save dėl visų įvykių, nes, anot Toro, jis jų nesustabdė. „Pabaigoje“ matome, kaip Toras gyvena su šiuo jausmu, ir ką jis turi padaryti, kad galų gale su juo susigyventų. Toras nori susigrąžinti garbę ne tik prieš kitus – jis turi tai padaryti prieš save. Kitaip jo gyvenimas yra be tikslo.

Žinoma, kitų veikėjų tikslo paieškos taip pat yra tyrinėjamos, ir pamatome puikių tarpusavio momentų, pavyzdžiui, tarp Juodosios našlės ir Sakalo akies, kurių draugystė šiame filme taip pat pasiekia kulminaciją. Kaip ir turėtų būti paskutiniame „Keršytojų“ filme, didesnė dalis istorijos yra apie juos, tą originalų šešetuką, su kuriais ir buvo pradėta visa ši epopėja: Geležinis žmogus, Kapitonas Amerika, Toras, Halkas, Juodoji našlė ir Sakalo akis. Su kuo pradėjome, su tuo ir užbaigsime.

Neišsigąskite to, kad filmas tęsiasi tris valandas: kiekviena scena yra labai svarbi ir įdomi veikėjų vidiniam augimui, tad nuobodu tikrai nebus. Ypač jei šie veikėjai jums rūpi. Visų jų istorijos užsibaigia gražiai ir, sakyčiau, logiškai. Žiūrovai turėtų likti patenkinti.

TAČIAU. Kaip sako vienas mano mėgstamas filmų kritikas, „nėra filmo be nuodėmės“. Ir, tiesą sakant, „Pabaiga“ turi jų keletą, bet be jokios abejonės didžiausia nuodėmė yra Kapitonės Marvel kaip veikėjos įvedimas. Na, kas ji tokia?! Mes tiesiogine to žodžio prasme tik prieš mėnesį su ja susipažinome, ji mums kaip veikėja jausmų nekelia, tad ką ji čia veikia?! Man jos istorija visiškai neįdomi, aš nemačiau jos kelionės iki dabar, jos skausmų ir nuopolių, nemačiau nieko, kas verstų mane sirgti už ją. Ir ji viena stipriausių veikėjų! KĄĄ?! Negalima taip daryti. Čia kaip iš niekur nieko įvesti Supermeną ir štai, visi dabar mylėkit jį. Aišku, kas dar nepadeda Kapitonei Marvel, tai kad ją vaidinanti aktorė Brie Larson, atrodo, moka tik vieną veido išraišką: susireikšminusios ruknos. Primenu, kad ši aktorė turi Oskarą už vaidybą. Tačiau čia galėjo vietoj jos tiesiog pastatyti bet ką, skirtumo nebūtų. Dievaži, prasčiausia mums pristatyta herojė, ir nors ji filme pasirodo gal tik 15 minučių, tai yra 15 minučių per daug.

Ignoruojant šias 15 minučių – filmas nuostabus. Aš esu įsitikinęs, kad tai ne šiaip filmas – tai kino įvykis. Taip, kaip 1980-aisiais „Žvaigždžių karų: Imperija puola“ premjera tapo tuo, kas sudrebino kino pasaulį, taip bus ir čia. Tad eikite ir pasižiūrėkite dalelę kino istorijos. Kas žino, galbūt po 30-ies metų galėsite pasakoti savo vaikams ar anūkams, kurie tuo metu bus hipsteriai ir domėsis „Keršytojais“, kad buvote premjeroje, viską matėte vienas iš pirmųjų. Ir su šypsena prisiminsite šiuos žodžius: „Aš esu Geležinis žmogus.“