Plėšriosios paukštės ir Fantastiškoji Harlė Kvin - recenzija

Nors „Marvel“ filmai su savo sujungta visata ir vienodu stiliumi turi savo privalumų, šiuo metu pavienės „DC“ istorijos yra tikrai puiki alternatyva. Štai turime naują filmą „Plėšriosios Paukštės ir Tas Labai Ilgas Pavadinimas“ (angl. “Birds of Prey“), kuris minimaliai užsimena apie „Savižudžių Būrio“ (angl. „Suicide Squad“) įvykius ir tada išsiruošia susukti savo atskirą siužetą, kuris savo energija ir vizualiniu stiliumi išsišoka iš kitų „DC“ filmų. Nors ir turintis nesklandumų, naujasis Harlės Kvin nuotykis taip pat turi ir užtektinai linksmybių bei kokybiško veiksmo.

Siužetas
Praėjus nežinia kiek laiko po „Savižudžių Būrio“, Harlė Kvin (Margot Robbie), kuriai įgriso būti nevertinama ir nuolatos matoma Džiokerio šešėlyje, galiausiai išsiskiria su juo, ir tą išsiskyrimą paženklina susprogdindama chemikalų fabriką, kad visas miestas tą išsiskyrimą pamatytų. Apie ką ji nepagalvoja, kad Džiokerio merginai Gotamo nusikaltėliai buvo priversti atleisti visas jos piktadarystes ir skriaudas iš pagarbos ar baimės jos vaikinui. Tačiau dabar savarankiška Harlė Kvin, kamuojama skyrybų liūdesio, yra medžiojama kerštingo Gotamo nusikalstamumo pasaulio.

Filmas
Jei „Savižudžių Būrys“ (angl. „Suicide Squad“) buvo nevykęs „DC“ atsakas į „Galaktikos Sergėtojus“ (angl. „Guardians of the Galaxy“), tai „Plėšriosios Paukštės“ yra bandymas turėti savo Deadpoolą. Harlė Kvin užima pasakotojos vaidmenį, pradėdama istoriją su šmaikščiu animaciniu intarpu ir po to nuolatos palaikanti žiūrovams kompaniją su įsiterpimais, komentarais ir privalomais ketvirtos sienos palaužymais. Populiariuose filmuose debiutuojanti režisierė Cathy Yan taip pat prideda vizualinį stilių, labai primenantį Tarantino „Nužudyti Bilą“ (angl. „Kill Bil“). Priartinimas šen, sulėtinimas ten, čia ant ekrano papaišyti, čia ir muzikinį numerį įterpti, nes kodėl gi ne. Dėl to, filmas turi daug energijos ir judesio, prilygstančio vietoje nenustygstančiai pagrindinei herojei.

Bet kur „Plėšriosios Paukštės“ visiškai susivarto, tai būtent tame siužeto pateikime. Teoriškai, nestabilus ir netvarkingas Harlės Kvin pasakojimas yra gera idėja, tačiau kas gavosi galima pavadinti visiška mišraine, nepastovumas vardan nepastovumo. Lyg kažkas būtų paėmęs pavienes scenas, atsitiktine tvarka jas išmėtęs ir plonai jas apjungęs pagrindinės veikėjos komentarais. Būna, kad stebi scenas be supratimo kas vyksta, nes siužetas nusprendžia peršokti kelis žingsnius į priekį, iki kol Harlė nusprendžia pasakoti viską iš pradžių. Būna, kad veikėjai duoda svarbios informacijos apie kitą veikėją, kurios žiūrovai dar nėra sutikę, ir tada vėl viskas nuo pradžių. Taip, šiame filme yra itin daug flashbackų (liet. praeities atkūrimų) su papildomais flashbackais viduje ir kiekvienas Harlės įsiterpimas „Oi, pamiršau papasakoti apie šitą“ yra visiškas stabdis. Ypač keista, kad visa tai galioja tik pirmajai filmo pusei, o po to viskas eina padoria, tiesmukiška ir suprantama linkme.

Kaip jau galima suprasti, čia yra Harlės Kvin šou ir veikėja, kartu su aktore Margot Robbie, švyti kai gauna visą filmą sau. Vėlgi, panašumų su Deadpoolu yra daug, juos sieja itin atsainus ir šmaikštus požiūris į aplink vykstantį smurtą bei mirtinas situacijas. Taip pat smagu matyti, kad „Plėšriųjų Paukščių“ Harlė Kvin yra daugiau nei paviršutiniškai trenkta ir įkyri veikėja iš „Savižudžių Būrio“, čia ji žavingai mėgiama ir gauna progų pasinaudoti retkarčiais užsimenamais psichologijos mokslais. Jai energija prilygsta šio filmo priešas Juodoji Kaukė ir jį vaidinantis Ewanas McGregoras, kuris akivaizdžiai smaginasi būdamas blogiečiu. Su išraiškingomis manieromis, žiauriu polinkiu smurtui ir vaikiškais susierzinimo priepuoliais, Juodoji Kaukė yra ir lengvai juokingas, ir nesmagus veikėjas.

Privaloma paminėti dar neminėtas, pagrindines šio filmo žvaigždes – šauniai surežisuotas ir surepetuotas veiksmo scenas. Kur superherojų filmai dažniausiai renkasi brangius kompiuterinius efektus ir sprogimus, „Plėšriųjų Paukščių“ polinkis į tikras, žmogiškas muštynes yra malonus. Daug akrobatinių triukų, saltų ir įmantrių bei skaudžių baigiamųjų judesių, taip pat netrūksta ir lūžtančių galūnių, pateisinančių n-16 reitingą. Kovos nufilmuotos aiškiai, veiksmas ir akrobatika lengvai sekami, viskas įtartinai panašu į moterišką „Džoną Viką“ (angl. „John Wick“), kol sužinai, kad tų filmų režisierius pagelbėjo su veiksmo scenų statymu. Dar linksmiau kai prie reginio pridedama ir gražios stilistikos, pavyzdžiui, apleistas atrakcionų parkas ar spalvoti dūmai, bei trankus garso takelis, kurie paverčia kovas patrakusiais ir smagiais muzikiniais klipais.

Išvada
Ne taip šypseną keliantis kaip „Šazam!“ (angl. „Shazam“) ir negriausiantis interneto forumų kaip „Džiokeris“ (angl. „Joker“), „Plėšriosios Paukštės“ vis tiek yra geras žingsnis atsinaujinusiai „DC“ visatai, kuri vertina išskirtines, pavienes komiksų istorijas. Tai yra tinkamas filmas pateikti tokią veikėją kaip Harlė Kvin – energingas, spalvingas, vietomis labai netvarkingas, tačiau galų gale lengvai smagus reginys.