Šventė atėjo tiems, kurie mėgsta kostiumines dramas ar komedijas, bylojančias apie 18-ame ir 19-ame amžiuose vykusias gyvenimo godas. Arba šventė rašytojos Jane Austen gerbėjams, laukusiems daugiau, naujų jos knygų ekranizacijų. Nes plačiuosiuose ekranuose pasirodė pagal jos romaną kurtas filmas „Emma“, kurį režisavo debiutuojanti kino kūrėja Autumn de Wilde.
Emma Woodhouse – aktorės Anya’os Taylor-Joy įkūnyta jauna, turtinga aristokratė. Dėl savo statuso ir turtinės padėties mananti, kad yra pakankamai gera patarinėti vargingesnėms merginoms. Protinga ir graži svajoklė, tikinti, kad jai vedybų tikrai nereikia, todėl save džiugina bent supiršinėdama kitus. Tapusi draugėmis su našlaite Harieta (aktorė Mia Goth), atkalba ją nuo vestuvių su nelabai turintgu jaunikaičiu, įtikindama, kad jai iš tiesų simpatizuoja vietinis kunigas Eltonas (aktorius Josh’as O’Connor’as). Čia ir užverda visa komiškų situacijų virtinė, kai paaiškėja, kad kunigo akį patraukė būtent pati Ema. O kur dar aplink besisukiojantys kiti potencialūs apylinkės jaunikiai – Džordžas (aktorius Johnny’is Flynn’as) ir Frenkas (aktorius Callum’as Turner’is)… Ir pagrindinės istorijos herojės senieji įsitikinimai pradedami rauti su šaknimis.
Pirma filmo dalis yra šiek tiek mįslė keturgyslė: daug veikėjų, ir ne visi jie matomi, tik apkalbami. Apie kai kuriuos kalbama pusę filmo, kaip, pavyzdžiui, apie Frenką, nematant to veikėjo, kad net ima atrodyti, jog jis ir liks tokiu inkognito, arba kad po šiuo vardu slepiasi vienas iš matomų charakterių. Pati siužetinė linija daug staigmenų šiame filme nepateikia. Kas nežinoma Emmai, kokie gerbėjai jai bando mergintis, tampa ganėtinai greitai aišku žiūrovui. Taip pat ir draminiai taškai yra keli, susiję su meilėm ir nemeilėm tarp veikėjų, tačiau didelės paslapties toliau sekantis siužetas neturi – lengvai galima nuspėti, kaip turėtų viskas vystytis toliau.
Šiek tiek padrikos siužetinės linijos išgelbėjimas yra pasirinktas komedijos žanras. Daug subtilių komiškų situacijų, kurios neatrodo pigios, o gerai išgalvotos ir juokinančios minimaliomis herojų veiksmų, t.y. natūraliomis, pastangomis. Tam pasitarnauja ir gera aktorių vaidyba. Labiausiai komiškumo prieskonį savo personažui sugebėjo suteikti kunigą įkūnijęs Josh’as O’Connor’as, taip pat smalsioji miestelėnės panelės Beits aktorė Miranda Hart, savo įtaigiu landumu prajuokinusi ne vieną. Kas liečia filmo pagrindinės veikėjos aktorę A. Taylor-Joy- ji tiko vaidmeniu, perteikė aristokratiškumą ir grakščią aroganciją, tačiau labai įsimintinu jo šiosios vaidmens visgi nepavadinčiau.
Režisierė Autumn de Wilde yra fotografė, ir tas puikiai jaučiama kinematografijoje. Nors operatoriaus darbą atliko ne ji, tačiau scenų kompozicijose, kadruose jaučiama įgudusi akis, turbūt vadovavusi tokiam kadrų parinkimui. Taip pat apgalvotos ir vizualiai gerai parinktos lokacijos, kas tikrai sukūrė tų laikų aristokratišką atmosferą. Pridėkime dar įtaigų, bet neperspaustą kostiumų dizainą, labai daug muzikiniame takelyje skambančios tos dvariškosios muzikos – ir galima konstatuoti, kad su filmo technine puse šiame kūrinyje buvo padirbėta rimtai ir iki galo.
„Emma“ – tikrai komiška kostiuminė komedija, vizualiuoju ir garsiniu jos pateikimu nukelsianti žiūrintįjį į rašytojos Jane Austen laikus, kuomet dominavo aristokratai ir vargetos, ir laikus, kuriuose meilės prisipažinimai buvo per daug gėdingi, kad įvardyti juos garsiai. Nuotaikinga istorija, kuri nepasiūlys gilaus vertybių analizavimo ir katarsio žiūrinčiajam, tačiau verta savaitgalio pramogos kine, vardo.
Emma Woodhouse – aktorės Anya’os Taylor-Joy įkūnyta jauna, turtinga aristokratė. Dėl savo statuso ir turtinės padėties mananti, kad yra pakankamai gera patarinėti vargingesnėms merginoms. Protinga ir graži svajoklė, tikinti, kad jai vedybų tikrai nereikia, todėl save džiugina bent supiršinėdama kitus. Tapusi draugėmis su našlaite Harieta (aktorė Mia Goth), atkalba ją nuo vestuvių su nelabai turintgu jaunikaičiu, įtikindama, kad jai iš tiesų simpatizuoja vietinis kunigas Eltonas (aktorius Josh’as O’Connor’as). Čia ir užverda visa komiškų situacijų virtinė, kai paaiškėja, kad kunigo akį patraukė būtent pati Ema. O kur dar aplink besisukiojantys kiti potencialūs apylinkės jaunikiai – Džordžas (aktorius Johnny’is Flynn’as) ir Frenkas (aktorius Callum’as Turner’is)… Ir pagrindinės istorijos herojės senieji įsitikinimai pradedami rauti su šaknimis.
Pirma filmo dalis yra šiek tiek mįslė keturgyslė: daug veikėjų, ir ne visi jie matomi, tik apkalbami. Apie kai kuriuos kalbama pusę filmo, kaip, pavyzdžiui, apie Frenką, nematant to veikėjo, kad net ima atrodyti, jog jis ir liks tokiu inkognito, arba kad po šiuo vardu slepiasi vienas iš matomų charakterių. Pati siužetinė linija daug staigmenų šiame filme nepateikia. Kas nežinoma Emmai, kokie gerbėjai jai bando mergintis, tampa ganėtinai greitai aišku žiūrovui. Taip pat ir draminiai taškai yra keli, susiję su meilėm ir nemeilėm tarp veikėjų, tačiau didelės paslapties toliau sekantis siužetas neturi – lengvai galima nuspėti, kaip turėtų viskas vystytis toliau.
Šiek tiek padrikos siužetinės linijos išgelbėjimas yra pasirinktas komedijos žanras. Daug subtilių komiškų situacijų, kurios neatrodo pigios, o gerai išgalvotos ir juokinančios minimaliomis herojų veiksmų, t.y. natūraliomis, pastangomis. Tam pasitarnauja ir gera aktorių vaidyba. Labiausiai komiškumo prieskonį savo personažui sugebėjo suteikti kunigą įkūnijęs Josh’as O’Connor’as, taip pat smalsioji miestelėnės panelės Beits aktorė Miranda Hart, savo įtaigiu landumu prajuokinusi ne vieną. Kas liečia filmo pagrindinės veikėjos aktorę A. Taylor-Joy- ji tiko vaidmeniu, perteikė aristokratiškumą ir grakščią aroganciją, tačiau labai įsimintinu jo šiosios vaidmens visgi nepavadinčiau.
Režisierė Autumn de Wilde yra fotografė, ir tas puikiai jaučiama kinematografijoje. Nors operatoriaus darbą atliko ne ji, tačiau scenų kompozicijose, kadruose jaučiama įgudusi akis, turbūt vadovavusi tokiam kadrų parinkimui. Taip pat apgalvotos ir vizualiai gerai parinktos lokacijos, kas tikrai sukūrė tų laikų aristokratišką atmosferą. Pridėkime dar įtaigų, bet neperspaustą kostiumų dizainą, labai daug muzikiniame takelyje skambančios tos dvariškosios muzikos – ir galima konstatuoti, kad su filmo technine puse šiame kūrinyje buvo padirbėta rimtai ir iki galo.
„Emma“ – tikrai komiška kostiuminė komedija, vizualiuoju ir garsiniu jos pateikimu nukelsianti žiūrintįjį į rašytojos Jane Austen laikus, kuomet dominavo aristokratai ir vargetos, ir laikus, kuriuose meilės prisipažinimai buvo per daug gėdingi, kad įvardyti juos garsiai. Nuotaikinga istorija, kuri nepasiūlys gilaus vertybių analizavimo ir katarsio žiūrinčiajam, tačiau verta savaitgalio pramogos kine, vardo.
