Recenzijos

Greiti ir įsiutę: Hobsas ir Šo - recenzija

Gera pramoga kine jau retai būna tokia „pramoga“, kuri įtraukia nuo pradžios iki pabaigos. Ypač pastaruoju metu, kai dažnai gauname šimtą kartą matytus, jau nieko nebestebinančius istorijos vingius, apkrautus šimtus milijonų kainuojančiais specialiaisiais efektais. Ir, nepaisant to, būtent tam tikriems filmams šis kokteilis gali suveikti. Tarkim, kalbant apie niekaip nesibaigiančią „Greitų ir įsiutusių“ istoriją, kuri jau tapo labiau serialu, nei filmų serija. Visgi, veikėjai domina, veiksmas nuolat stebina, efektai niekada nenuvilia, o finalinis rezultatas – milijardai sąskaitose. Galiausiai kino studija „Universal“ nusprendė pažaisti pokerį ir ištraukti tik du, net ne visai pagrindinius veikėjus iš ilgai trunkančios serijos ir susukti filmą apie juos. Taip atsirado „Greiti ir įsiutę: Hobsas ir Šo“.

Pasauliui iškyla rimta grėsmė – visą komandą išžudžiusi MI6 agentė Hetė pasišalina su vienu pavojingiausių virusų istorijoje, galinčiu per savaitę sunaikinti didžiąją dalį žmonijos. Į pagalbą pakviečiami du visiškai skirtingi savo srities profesionalai. Buvau teisėsaugos agentas ir raumenų kalnas Lukas Hobsas ir paslaptingas, subtilus ir mirtinas Dekardas Šo. Abu jie – negali vienas kito pakęsti, o atsidūrę viename kambaryje yra pasiruošę gerai iškaršti vienas kitam kailį. Tačiau paaiškėja, jog Hetė – Dekardo sesuo, tad vyrai apvienija savo jėgas ir keliauja aplink pasaulį, siekdami išsaugoti visus nuo globalinės katastrofos.

Eisiu tiesiai prie reikalo – filmas yra absurdiškas. Bet, labai geras. Ir galiausiai galima pasakyti, kad „Greitų ir įsiutusių“ franšizė pagaliau įgavo šiokį tokį šviežią vėjo gūsį. Jau seniai tik iš mašinų ir seksualių merginų istorijos išaugusi istorija buvo bepradedanti atsibosti ir, ačiū Dievui, kažkam šovė į galvą mintis ištraukti iš tos istorijos du bene charizmatiškiausius veikėjus. Ir taip, Hobsas su Šo yra tiesiog vienas kito verta porelė. Porelė nenormalių žudikų, perpildytų testosterono. Ir į šią grupę tiesiog neprikaištingai įsijungia Šo sesuo Hetė.

Režisierius Deividas Leitch‘as, o tiksliau jo darbai, visiems tikrai gerai žinomi. Pirmiausiai tai – „Atominė blondinė“, kurioj netrūko puikaus veiksmo, o tada – antroji „Deadpool“ dalis. Ir būtent tas pasirodymas režisieriui garantavo kėdę naujojoje gretutinėje istorijoje šalia „Greitų ir įsiutusių“. Ir iš esmės, jo braižas labai gerai jaučiamas viso filmo metu. Veiksmas yra toks įtemptas ir jo tiek daug, kad kartais net nebespėji sužiūrėti, kas su kuo ir kaip mušasi. Nepaisant to, tai nėra toks trūkumas, nes per daug kameros niekas nedrebina, o pykinimo efektas greitai ir nutolsta. Mano manymu, tai vienas geresnių režisierių, galėjusių sukurti šį filmą.

Kalbant apie patį veiksmą, tai čia jo yra 85%. Visas likęs laikas – Hobso ir Šo dialogai apie tai, koks vienas ar kitas yra netikęs. Ir, tiesą sakant, būtent tie dialogai visiškai išgelbėja filmą nuo standartinės veiksmo juostos likimo. Bet apie tai – šiek tiek vėliau. Veiksmas filme yra labai gerai apgalvotas. Per tas porą valandų sulaukiame kelių intarpų, kada galime atsikvėpti, tačiau visas kitas laikas – nuolatinis judėjimas, muštynės, sprogimai. Ir net nežinau kodėl, būtent šiame filme viskas veikia. Kažkas jame yra tokio, kad žiūrėdamas nepavargsti, o nori tik daugiau. Prie to galimai prisidėjo būtent pagrindiniai veikėjai.  Tiesa, vietomis tas pats veiksmas yra smarkiai perspaustas. Aš nuoširdžiai suvokiu, kad einant į „Greitų ir įsiutusių“ istoriją nereiktų tikėtis logikos ar elementarių fizikos dėsnių, tačiau stebėti, kaip Hobsas viena ranka prilaiko sraigtasparnį – žiauriai juokinga. Arba tai, kaip iš niekur atsiranda drabužiai. Ar laiko staigus persivertimas iš ankstyvo, tamsaus ryto į šviesią dieną. Kitaip tariant, neatitikimų filme tikrai netrūksta. Bene juokingiausia filmo dalis, kai per 30 minučių (filmo gyvenime) iš nakties pereinam į dieną, o tada dar spėjam ir į dramatišką lietų ir smarkią prieblandą. Visiškai išneša smegenis.

Be veiksmo filme tikrai netrūksta humoro. Ir jis bene stipriausias ir geriausias iš visų „Greitų ir įsiutusių“ franšizės. Visi juokeliai gerai apgalvoti, net jei jie yra mediniai, kaip Stelmužės ąžuolas. Ir čia jau pasireiškia, ne tik tie veikėjai, apie kuriuos šnekėjau anksčiau. Taip, Hobsas ir Šo yra viso šio spektaklio žvaigždės ir jų pasididžiavimų matavimai kas pusvalandį yra neatsibostantys. Bet prie jų prisijungia dar pora veikėjų, kurie šiaip jau beprotiškai nustebino ekrane, o eterio laiką užpildė nepriekaištingu ir labai subtiliu humoru.

Techniškai filmas susuktas gerai,. Jame yra ir geros muzikos ir puikių vizualų. Į akis krenta tik jau anksčiau aptartos montažo nesąmonės. Viskas kaip ir puiku, bet tuo pačiu ir ne. Gal ir įmanoma veiksmu apakinti žiūrovą, bet jei nors kažkiek buvai įjungęs smegenis, tai šortų pasikeitimas į kelnes, ar dar koks keistas pasikeitimas tikrai nepraslys pro akis. Ir tokių detalių filme yra tikrai ne viena.

Ir, galiausiai, aktoriai. Fantastika. To, ką padarė Jasonas Stathamas ir Dwayne‘as Johnsonas, nebuvo padarę jokie veiksmo filmų aktoriai jau kelis metus. Tai – vaidino. Ir gal bus tokių, kurie ginčysis, tačiau Jasonas pradėjo vaidinti ir tai akivaizdžiai matosi jo veide. Jis nebėra tas, kuris visuomet susiraukęs ir atkišęs savo žandikaulį. Dabar jis geba labai puikiai perteikti savo emocijas. Tą, beje, nepriekaištingai daro ir Dwayne‘as Johnsonas. Tiesa, jis tobulėja mažiau, nei jo kolega. Bene didžiausią įspūdį filme paliko Vanessa Kirby, kurią būtų galima palyginti su visai neseniai kino ekranuose pasirodžiusios filmo „Anna“ pagrindine atlikėja Sasha Luss. Pastaroji buvo visiškai neįtikinanti, sustabarėjus it tris savaites džiuvęs makaronas. Tuo tarpu Vanessa Kirby savo vaidmenį atliko tobulai – judėjo grakščiai, mušėsi įtikinamai, o svarbiausia, sugebėjo perteikti savo personažą. Gal ne visose scenose, bet didžioje daugumoje tai tikrai. Pagrindinį antagonistą vaidinęs Idris Elba žavėjo kaip ir daugumoje kitų filmų. Deja, jo veikėjas nebuvo toks jau ypatingas. Taip, jis šaunus, kietas blogiukas, bet labai „sausas“ ir, galiausiai, epr daug savyje konfliktiška asmenybė, kuri taip ir neišsivystė iki įtikinamo personažo.

Labai smagus buvo kitas filmo dalykas – antraplaniai aktoriai. Pirmiausia tai Ryanas Reynoldsas, visiškai užgožęs savo pagrindinio plano kolegas. Prie jo prisidėjo ir Kevinas Hartas. Ne toks juokingas, bet puikus priedas visame kontekste. Na, dar galima paminėti ir visiškai neišnaudotą Helen Mirren, kuri tiesiog pabuvo žavi senutė.

Jei vertintume viso pasaulinio kino kontekste, tai šis filmas vargiai trauktų iki penketo. Tačiau to daryti negalima ir būtų net labai nelogiška ir sąžininga. Jei kalbame tik apie pramogas, gerą popkorno kiną, tai „Greiti ir įsiutę: Hobsas ir Šo“ yra vienas geresnių pastarųjų metų veiksmo filmas. Gudrus, smagus, niekad nesustojantis filmas, po kurio jautiesi ne pavargęs, o priešingai – gerai pailsėjęs. Tai super veiksmo filmas, kuriam netrūksta nei gražių vaizdų, nei smagių juokelių. Gerai praleistas laikas kine garantuotas.

Komentarai

Rašyti komentarą Greiti ir įsiutę: Hobsas ir Šo - recenzija

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.