Ponios ir ponai, taip! Pagaliau mes sulaukėme! Vienas kanoniškiausių siaubo kinematografijos antagonistų grįžta į didžiuosius kino ekranus. Ir grįžta ne bet kaip, o apsuptas daugybės jaudinančių detalių, įskaitant… jį patį! Na, bet apie viską nuo pradžių. O viskas prasidėjo 1978 metais kino genijaus John‘o Carpenter‘io rankose, kuomet jis sukūrė pirmąją – pamatinę – šios siaubo frančizės dalį, kuri tuomet gerokai pakėlė siaubo žanro kartelę. O po keturiasdešimties(!) metų dienos šviesą išvydo – kol kas sakykime – antroji istorijos dalis, režisuota David‘o Gordon‘o Green‘o. Tad kodėl ši naujosios dalies struktūra tokia jaudinančiai komplikuota? Tą ir pabandysiu išdėstyti.
Bet pradžioje – apie šis filmas? Na, kaip ir minėjau, tai yra jau „antroji“ istorijos dalis, kuri autentiškiausia savo forma prasidėjo 1978 metais. Čia, keturiasdešimt metų po sugavimo, sugriežtinto rėžimo psichinių sutrikimų centre laikytas Maiklas Majersas (dar vadinimas Figūra (orig. „The Shape“), galiausiai yra pripažįstamas pakaltinamu ir ruošiamas mirties bausmei. Tačiau keturias dekadas laukusi progos atkeršyti už tuos Helovyno nakties įvykius, Laura Stroud gauna šią progą ne pačiomis maloniausiomis sąlygomis, kadangi Maiklui pačiam pavyksta rasti kelią grįžti užbaigti savo pradėtą darbą – nužudyti ją.
Kodėl šis filmas toks ypatingas?
Nepaisant esminio fakto, kad tai viena seniausių ir autentiškiausių siaubo žanro frančizių, filmas savyje talpina ir kitų fantastiškų detalių. Bene pagrindinė jų – aktorių kolektyvas. Čia susitinka pagrindiniai 1978 metais veikėjus įkūniję aktoriai – pačią Figūrą įkūnijęs James‘as Jude‘as Courtney‘us ir Jamie Lee Curtis kaip Laura Stroud. Per keturiasdešimt metų, septynių tęsinių ir dviejų frančizės „perkrovos“ dalių – jie kartu dirbo tik pačioje pirmojoje dalyje. Tad, sakyčiau, būtų savotiška nuodėmė eiti į šią dalį nepamačius pirmosios dalies vien dėl paties neapčiuopiamo autentiškumo motyvo.
Tačiau staigmenos čia nesibaigia. John’as Carpenter’is – ne tik režisavo pirmąją dalį, tačiau ir sukūrė jai muziką. Tad mes turime garbės ir šioje dalyje prie autentiškos „Helovyno „ aplinkos prisiliesti ne tik akimis, bet ir ausimis: įtampa čia nuostabiai sukuriama ir palaikom tais pačiais aukštais pianino tonais, kurie visus vertė stvertis atlošų ir 1978-iais.
Na, ir vyšnaitė ant šio torto būtų pats filmo traktavimas laiko tėkmės atžvilgiu. Anot režisieriaus ir šios dalies įvykių – po pirmosios dalies sekę 7 tęsiniai ir net neminint Rob‘o Zombie‘io 2007 ir 2009 metų 2 dalių frančizės „perkrovimo“ – viso to nebuvo. Siužetiškai čia viskas vyksta toliau po 1978 metų dalies su, žinoma, 40 metų pertrauka.
Siužetas
Šio projekto siužetas man pasirodė…dvilypis. Vieną vertus, tai antroji ( jau, manau, šiame kontekste galima ją vadinti antrąja) dalis kurioje įvykiai plėtojasi ta pačia trajektorija, kur baigėsi pirmoji dalis. Kitą vertus, ši dalis tikrai nestokoja daugybės naujomis spalvomis nušviestų scenų iš pirmosios dalies, kas kiek vertė jaustis, jog vis tik labiau žiūriu naują frančizės „perkrovą“ nei antrąją jos dalį. Tačiau pats siužetas daugiausia lieka sukoncentruotas į tolimesnį veiksmų plėtojimą nei jų atkartojimą: tos šabloninės scenos tiesiog labiau atrodė kaip koks „frančizės parašas“. Nors, atvirai, tikruosius to motyvus įvardinti sunku.
Pats filmo ritmas išlikęs toks pat: lėtai sekiojantis žudikas, už kadro slypintis kaukėtas alsavimas, brutali jo jėga, daug riksmų ir kraujo. Nors, galiu pasakyti, jog režisierius kiek labiau prisitaikė prie dabartinės auditorijos nei jos mentalitetas buvo 1978 metais. Pirmojoje dalyje, atrodė, nebuvo eksponuojama nieko per daug smurtiško dėl tuometinio žmogaus santūrumo. Šioje dalyje, na… Mes matomai jau esame per daug išlepę smurtiniu atžvilgiu, nes čia saujelėmis barstosi dantys, išlupami žandikauliai ir nuo žudiko rankų tiesiogiai ekrane užgesinamos net vaikų gyvybės. Tad jeigu čia tikitės kažkokios subtilios užuominos į siaubą kaip paranormaliuose filmuose… turiu nuliūdinti.
Techninės detalės
Na, iš esmės beveik viską pabrėžiau pirmojoje recenzijos dalyje: aktorių tandemas tiesiog užgniaužia kvapą vien dėl savo istorinio faktoriaus. Be kita ko, veikėjai realizuoti čia dar vaizdingiau, ypatingai Jamie Lee Curtis, kuri frančizės tęsiniuose praleido tikrai nemažai laiko, todėl jau puikiai jaučia Laurą Stroud kaip personažą. Scenarijus irgi turi savitumo, keletas puikių humoristinių epizodų puikiai prablaškė slogią atmosferą. Labai subtilus operatoriaus darbas: istorija buvo transliuojama tinkamu kampu. Neatsiliko ir montažinė komanda – visi taškai ant i buvo sudėti tiesiog puikiai. Na ir, žinoma, pasikartojant, John‘o Carpenter‘io garso takelis tiesiog nepalieka abejingu.
Reziumuojant
2018 Helovynas – tai labai įdomiomis aplinkybėmis pristatyta antroji legendinio režisieriaus ir projekto dalis, kurios dvasia santykinai apjungia jau beveik dvi žmonių kartas. Čia neabejotinai vienas sėkmingiausių bandymų prikelti siaubo istoriją naujam gyvenimui per antrosios dalies prizmę. Filmas turi viską, ko gali reikėti kokybiškam įtampos seansui. O jeigu jį žiūrint dar pavyksta apsigaubti istoriją supančia keturiasdešimties metų empatija – manykite, kad turite sau vieną geriausių potyrių kino salėje.