Satyra prieš neapykantą. Šitaip režisierius Taika Waititi drąsiai pavadino savo naują filmą „Zuikis Džodžo“ (angl. „Jojo Rabbit“), nuotraukoje rodydamas vidurinį pirštą Hitlerio portretui. Ir taip pat sau prisiskirdamas Hitlerio vaidmenį. Pašiepiamai ir šmaikščiai pateikti vieną baisiausių įvykių žmonijos istorijoje bei jame dominavusį racizmą yra drąsi ir nemenka užduotis. Per daug prisijuokausi, ir filmas atrodys per daug nesubrendęs ir nepagarbus, o jei per daug susitelksi ties karo tragedijomis, linksma žiūrėti nebus. Iš dalies, antroji situacija ir nutiko su „Zuikiu Džodžo“, jo satyra ir smagumai su laiku užgesinami niūrios karo realybės, tačiau teigiamas emocijas išlaiko filmo veikėjai.
Siužetas
Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais sekame dešimtmetį berniuką Džodžo (Roman Griffin Davis) ir jo nemirštančią ištikimybę nacistinei Vokietijai. Lojalumą palaikyti padeda jo išgalvotas geriausias draugas Adolfas Hitleris (Taika Waititi), niekada negailintis berniukui patarimų kaip tapti ištikimiausiu jo sąjungininku. Tačiau kai vienas jo patarimų užsibaigia per arti sprogusia granata, Džodžo priverstas leisti dienas namie su savo mama Rouze (Scarlett Johansson). Greitai Džodžo atranda, kad jo mama namuose slepia žydų mergaitę Elsą (Thomasin McKenzie). Negalėdamas atlikti savo pilietinės pareigos ir įskųsti ją, Džodžo mėgina geriau pažinti mitinį žydų padarą.
Filmas
Ne be reikalo „Zuikis Džodžo“ yra lyginamas su unikaliu režisieriaus Wes Anderson‘o stiliumi. Tai yra kokybiškai padarytas filmas į kurį T. Waititi įskiepija jam būdingo šmaikštumo ir energijos. Filmo pasaulis, matomas dešimtmečio berniuko akimis, yra pripildytas gražių ir šviesių spalvų, muzikos parinkimas irgi teigiamai nuteikia, o istorija pateikiama šmaikščiai ir lengvabūdiškai. Bet kažkodėl filmas yra menkai juokingas. Tiesą sakant, net likau nustebęs kiek mažai juokelių iš tikrųjų suveikė. Ir tikriausiai pagrindinė to problema yra tai, kad filmui sunkiai sekasi subalansuoti humorą bei Antrąjį pasaulinį karą.
Su labiau pavykusiu 2016-ų metų filmu „Laukinių Žmonių Medžioklė“ (angl. „Hunt for the Wilderpeople“) T. Waititi įrodė, kad puikiai moka pateikti vaikiškas bei šmaikščias istorijas, kuriose galima rasti ir tamsesnių temų. Tuo tarpu, „Zuikis Džodžo“ yra prašovimas šiuo atveju. Nuo pat pradžių baksnojama pirštu ir krizenama iš nacių ideologijos bei racizmo. Teoriškai, juokinga kai pūstažandis dešimtmetis berniukas rimtu veidu pasiskelbia esantis grynos arijų rasės atstovas bei tiki, kad žydams auga ragai. Arba kai įsivaizduojamasis Adolfas Hitleris, atseit nacizmo judėjimo lyderis, dalina pagrindiniam veikėjui absurdiškai netinkamus gyvenimo patarimus. Tačiau tai yra tik tiek. Filmo humoras neperkopia „nacizmas yra kvailas ir nelogiškas, todėl juokingas“ kartelės, tuo tarpu juokeliai yra statomi ant rimtų ir nejuokingų problemų, kurios buvo būdingos tuo laikotarpiu, pavyzdžiui, aklas vaikų fanatizmas, jų dalyvavimas kare bei nuolat veikianti propaganda. Šios tikros ir neišgalvotos karo tematikos dažnai nusveria linksmesnius filmo aspektus, ką jau kalbėti apie trečiąjį aktą, kuomet reikalai tampa itin rimti ir nesmagūs, po kurio bet koks bandymas pašmaikštauti jau yra ne laiku ir ne vietoj. Apibendrinant: „Zuikio Džodžo“ humoras yra per daug paprastas ir paviršutiniškas, kad atsvertų tamsias ir sudėtingas tikro pasaulio situacijas.
Aktoriai bei veikėjai
Bet kadangi istorija vis tiek sugeba vietomis sukelti šypseną ir teigiamai nuteikti, reiškia, kad „Zuikis Džodžo“ toli gražu nėra pralaimėjimas. Taip yra šaunių pagrindinių veikėjų dėka, kuriems režisierius suteikia šilumos bei žmogiškumo. Pagrindinis aktorius Roman Griffin Davis‘as būdamas labai jauno amžiaus tvirtai atsilaiko prieš kur kas labiau patyrusius kolegas. Jo komiškas ir vėliau nuoširdus bendravimas su paslėpta žydų mergaite Elsa, kurią vaidina Thomasin McKenzie, yra stipriausia filmo pusė. Taip pat, nors ji pastoviai šmėžuoja superherojų filmuose, kažkaip lengva pamiršti kokia puiki aktorė yra Scarlett Johansson, kuri šiame filme trykšta entuziazmu, pozityvumu bei jai tinkančiu vokišku akcentu. Apskritai, šie šmaikštūs bei nuoširdūs pagrindiniai veikėjai slopina neapykantą kur kas geriau nei satyriniai juokeliai apie žydų būtybes.
Tuo tarpu, likę aktoriai gauna labiau komediškas roles, tačiau teko vėl nemaloniai nustebti, koks visumoje nereikalingas ir nereikšmingas liko taip išreklamuotas T. Waititi vaidintas Adolfas Hitleris. Režisierius nepraleidžia galimybės per savo rolę dar labiau šaipytis iš nacizmo bei jo lyderio, tačiau „įsivaizduojamo draugo Hitlerio“ idėja išsisemia per greitai ir kai istorija vis rimtėja, jo vaikiški juokeliai bei veido grimasos labiau tiktų kitokiame, lengvesniame filme. Ir nors šis veikėjas taip pat turėtų reprezentuoti Džodžo vidinę kovą bei pasaulėžiūros pasikeitimą, siužetas bei pagrindinis aktorius tą puikiai atlieka savaime. Atrodo, kad režisierius tiesiog labai labai norėjo vaidinti Hitlerį, kad parodytų papildomą vidurinį pirštą nacių ideologijai.
Išvada
„Zuikis Džodžo“ galbūt nėra itin pavykusi „satyra prieš neapykantą“, tačiau tai vis tiek išlieka veiksminga istorija, iškelianti meilę bei nuoširdumą tamsiame laikotarpyje. Režisieriaus T. Waititi humoras šįkart yra užgožiamas realiais ir nemaloniais karo aspektais, tačiau šaunūs pagrindiniai veikėjai vis tiek sugeba palikti šypseną bei šiltas emocijas.
Siužetas
Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais sekame dešimtmetį berniuką Džodžo (Roman Griffin Davis) ir jo nemirštančią ištikimybę nacistinei Vokietijai. Lojalumą palaikyti padeda jo išgalvotas geriausias draugas Adolfas Hitleris (Taika Waititi), niekada negailintis berniukui patarimų kaip tapti ištikimiausiu jo sąjungininku. Tačiau kai vienas jo patarimų užsibaigia per arti sprogusia granata, Džodžo priverstas leisti dienas namie su savo mama Rouze (Scarlett Johansson). Greitai Džodžo atranda, kad jo mama namuose slepia žydų mergaitę Elsą (Thomasin McKenzie). Negalėdamas atlikti savo pilietinės pareigos ir įskųsti ją, Džodžo mėgina geriau pažinti mitinį žydų padarą.
Filmas
Ne be reikalo „Zuikis Džodžo“ yra lyginamas su unikaliu režisieriaus Wes Anderson‘o stiliumi. Tai yra kokybiškai padarytas filmas į kurį T. Waititi įskiepija jam būdingo šmaikštumo ir energijos. Filmo pasaulis, matomas dešimtmečio berniuko akimis, yra pripildytas gražių ir šviesių spalvų, muzikos parinkimas irgi teigiamai nuteikia, o istorija pateikiama šmaikščiai ir lengvabūdiškai. Bet kažkodėl filmas yra menkai juokingas. Tiesą sakant, net likau nustebęs kiek mažai juokelių iš tikrųjų suveikė. Ir tikriausiai pagrindinė to problema yra tai, kad filmui sunkiai sekasi subalansuoti humorą bei Antrąjį pasaulinį karą.
Su labiau pavykusiu 2016-ų metų filmu „Laukinių Žmonių Medžioklė“ (angl. „Hunt for the Wilderpeople“) T. Waititi įrodė, kad puikiai moka pateikti vaikiškas bei šmaikščias istorijas, kuriose galima rasti ir tamsesnių temų. Tuo tarpu, „Zuikis Džodžo“ yra prašovimas šiuo atveju. Nuo pat pradžių baksnojama pirštu ir krizenama iš nacių ideologijos bei racizmo. Teoriškai, juokinga kai pūstažandis dešimtmetis berniukas rimtu veidu pasiskelbia esantis grynos arijų rasės atstovas bei tiki, kad žydams auga ragai. Arba kai įsivaizduojamasis Adolfas Hitleris, atseit nacizmo judėjimo lyderis, dalina pagrindiniam veikėjui absurdiškai netinkamus gyvenimo patarimus. Tačiau tai yra tik tiek. Filmo humoras neperkopia „nacizmas yra kvailas ir nelogiškas, todėl juokingas“ kartelės, tuo tarpu juokeliai yra statomi ant rimtų ir nejuokingų problemų, kurios buvo būdingos tuo laikotarpiu, pavyzdžiui, aklas vaikų fanatizmas, jų dalyvavimas kare bei nuolat veikianti propaganda. Šios tikros ir neišgalvotos karo tematikos dažnai nusveria linksmesnius filmo aspektus, ką jau kalbėti apie trečiąjį aktą, kuomet reikalai tampa itin rimti ir nesmagūs, po kurio bet koks bandymas pašmaikštauti jau yra ne laiku ir ne vietoj. Apibendrinant: „Zuikio Džodžo“ humoras yra per daug paprastas ir paviršutiniškas, kad atsvertų tamsias ir sudėtingas tikro pasaulio situacijas.
Aktoriai bei veikėjai
Bet kadangi istorija vis tiek sugeba vietomis sukelti šypseną ir teigiamai nuteikti, reiškia, kad „Zuikis Džodžo“ toli gražu nėra pralaimėjimas. Taip yra šaunių pagrindinių veikėjų dėka, kuriems režisierius suteikia šilumos bei žmogiškumo. Pagrindinis aktorius Roman Griffin Davis‘as būdamas labai jauno amžiaus tvirtai atsilaiko prieš kur kas labiau patyrusius kolegas. Jo komiškas ir vėliau nuoširdus bendravimas su paslėpta žydų mergaite Elsa, kurią vaidina Thomasin McKenzie, yra stipriausia filmo pusė. Taip pat, nors ji pastoviai šmėžuoja superherojų filmuose, kažkaip lengva pamiršti kokia puiki aktorė yra Scarlett Johansson, kuri šiame filme trykšta entuziazmu, pozityvumu bei jai tinkančiu vokišku akcentu. Apskritai, šie šmaikštūs bei nuoširdūs pagrindiniai veikėjai slopina neapykantą kur kas geriau nei satyriniai juokeliai apie žydų būtybes.
Tuo tarpu, likę aktoriai gauna labiau komediškas roles, tačiau teko vėl nemaloniai nustebti, koks visumoje nereikalingas ir nereikšmingas liko taip išreklamuotas T. Waititi vaidintas Adolfas Hitleris. Režisierius nepraleidžia galimybės per savo rolę dar labiau šaipytis iš nacizmo bei jo lyderio, tačiau „įsivaizduojamo draugo Hitlerio“ idėja išsisemia per greitai ir kai istorija vis rimtėja, jo vaikiški juokeliai bei veido grimasos labiau tiktų kitokiame, lengvesniame filme. Ir nors šis veikėjas taip pat turėtų reprezentuoti Džodžo vidinę kovą bei pasaulėžiūros pasikeitimą, siužetas bei pagrindinis aktorius tą puikiai atlieka savaime. Atrodo, kad režisierius tiesiog labai labai norėjo vaidinti Hitlerį, kad parodytų papildomą vidurinį pirštą nacių ideologijai.
Išvada
„Zuikis Džodžo“ galbūt nėra itin pavykusi „satyra prieš neapykantą“, tačiau tai vis tiek išlieka veiksminga istorija, iškelianti meilę bei nuoširdumą tamsiame laikotarpyje. Režisieriaus T. Waititi humoras šįkart yra užgožiamas realiais ir nemaloniais karo aspektais, tačiau šaunūs pagrindiniai veikėjai vis tiek sugeba palikti šypseną bei šiltas emocijas.
