Kai 1976 m. taupant kiekvieną centą su nė milijono nesiekiančiu biudžetu buvo filmuojamas pirmoji „Rokio“ (angl. „Rocky“) dalis, niekas net susapnuoti negalėjo, kad filmas uždirbs bent penkis kartus daugiau, o šis personažas kino ekranuose gyvuos dar gerus keturis dešimtmečius ir bus įtrauktas į Pasaulio bokso šlovės muziejų. Taigi, „Rokis“ sulaukė penkių tęsinių (iš kurių keturis režisavo Sylvesteris Stallone), o 2015 m. pasirodė šalutinis projektas „Krydas: Gimęs kovoti“ (angl. „Creed“), daugiau dėmesio skiriantis jaunajam Adoniui Krydui. Tačiau ir senukas Rokis neliko pamirštas – ir S. Stallone net buvo nominuotas Oskarui už geriausią antraplanį vaidmenį (beje, tai vienintelė šios juostos pelnyta Oskaro nominacija). Dabar Rokis kartu su Adoniu (ir keletu kitų senų pažįstamų) grįžta dar kartą. Šįsyk, kaip prisiekinėja S. Stallone – tikrai paskutinį. Galbūt. Bet panašiai aktorius kalbėjo ir 2006 m., po šeštosios dalies „Rokis Balboa“ (angl. „Rocky Balboa“).
Trumpai apie filmo siužetą
Praėjus keleriems metams po skausmingų pirmų pralaimėjimų Adonis Krydas (akt. Michael B. Jordan) bokso ringe skina vieną pergalę po kitos ir savo kolekcijoje jau turi pasaulio čempiono diržą bei yra žinomas visoje planetoje. Tad nieko keisto, kad žinia apie jaunojo Krydo šlovę netrunka pasiekti ir Ukrainą – ten, paprastame daugiabutyje šiuo metu gyvena buvęs Adonio tėvo Apolo (akt. Carl Weathers) ir Rokio (akt. Sylvester Stallone) varžovas Ivanas Drago (akt. Dolph Lundgren), lemtingaisiais 1985-aisiais, kai Adonis buvo dar tik pakeliui į šį pasaulį, savo galingu smūgiu mirtinai sužalojęs Apolą. Tačiau pralaimėjimas Rokiui aukštyn kojom apvertė buvusios Sovietų sąjungos milžino gyvenimą – jis neteko turėtos šlovės, turtų, jį paliko žmona. Širdyje nešiodamas nuoskaudą, Ivanas Dargo kartu su sūnumi Viktoru (akt. Florian Munteanu) atvyksta į Filadelfiją ir susiranda nuosavame restorane besidarbuojantį Rokį bei prašo revanšo – žinoma, šįkart į ringą stotų nebe Rokis ir Ivanas, o jaunoji karta – Adonis ir Viktoras. Adonis labai entuziastingai sutinka šį pasiūlymą, suvokdamas tai kaip galimybę atkeršyti už tėvo žūtį, tačiau Rokis priešinasi šiai minčiai, kadangi mato, koks žvėris yra Viktoras Drago. Nepaisydamas artimųjų atkalbinėjimų ir permainų asmeniniame gyvenime, Adonis vis tiek veržiasi kovoti su jaunuoju Drago.
Nuvarytų arklių nenušauna
Dauguma ilgai grojančių Holivudo „serialų“ (t. y. iki begalybės ištęstų filmų serijų) laikosi ant nostalgijos kortos. Ne išimtis ir „Rokio“ šalutiniai tęsiniai. Visų pirma, besiruošiant žiūrėti „Krydas II: Kylanti legenda“, reikėtų žinoti, kas nutiko ketvirtojoje „Rokio“ dalyje (o iki jos patartina pažiūrėti tris ankstesnes dalis). Tad naujojo tęsinio kūrėjai labai gerai žinojo, kad šis filmas domins pirmiausia tuos, kurie užaugo žiūrėdami ankstesnius „Rokio“ filmus. Ir žinoma, jie neklydo.
Nostalgiją dar labiau sustiprina senųjų aktorių kolektyvas. Tiesa, kai kurių personažų jau nebėra, tačiau vis tiek savotiškai malonu ekrane dar kartą išvysti nuo taip seniai pažįstamus veidus – S. Stallone‘ės Rokį, Dolpho Lundgreno Ivaną Drago, Woodo Harriso Tonį „Little Duke“ (Apolo ir Rokio treneris) – lyg vėl susitikus seniai nematytus draugus. Trumpam šmėsteli net Brigitte Nielsen, suvaidinusi Ivano Drago žmoną Liudmilą.
Kitas dalykas, kuris čia akivaizdus, „Krydo“ kūrėjai eina ta pačia vaga, kas buvo padaryta su naujaisiais „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) epizodais ar „Merė Popins grįžta“ (angl. „Mary Poppins Returns“) – iš esmės tai naujai perpasakojama ta pati, seniau rodyta istorija – šiuo atveju paralelės tarp „Rokio“ antros dalies ir naujojo „Krydo“ filmo daugiau nei akivaizdžios. O ir šiaip – jei matėte bent keletą ankstesnių šios serijos filmų, nuspėti, kaip klostysis siužetas, nebus labai sunku.
Liūdnojo vaizdo riteris
Lyginant su pirmąja „Krydo“ dalimi šis filmas atrodo logiškesnis – aiškiau pagrindžiamas Adonio noras veržtis į ringą. Pirmoje dalyje jis atrodė tarsi iš gero gyvenimo nežinia ko norintis nesubrendėlis – ak, tiesa, boksininko sūnus, kurio venomis teka ne kraujas, o kova. Dabar jis turi konkretų motyvą, kuris visą jo užsidegimą daro įtikimesnį.
Šalia jo sukasi Rokis, kuriam šįkart tenka gal kiek mažiau dėmesio. Tačiau tai nostalgijos funkcijai jis puikiai pasitarnauja. Kita vertus – Adonis Krydas pats nėra labai patraukiantis personažas, tad stebėti iki skausmo pažįstamą Rokį tikrai daug įdomiau. Tad kalbant apie Rokį – gyvenimas, atrodo, nusistovėjo ir ramiai teka sava vaga, mylimi žmonės vienas po kito palieka šį pasaulį ir nieko čia nepadarysi, tačiau yra vienas akmenukas bate, pritrynęs jau gana didelę nuospaudą – ir tai Rokis privalo nebeatidėlioti ir išspręsti. O pats Rokis kartais atrodo jaunojo Krydo atžvilgiu užėmęs Mikio vietą – tai, kas Rokiui buvo Mikis, dabar Rokis yra Adoniui.
Vis tik šįkart daug įdomesnis ir tragiškesnis yra Drago personažas. Nors jo likimas po anos lemtingos kovos 1985 -aisiais pristatomas probėgšmiais, akivaizdu, kad permainų jo gyvenime nuo tada, kai jį matėme paskutinį kartą, įvyko tikrai nemažai. Drago tragizmas gal net labiau nujaučiamas, nei tiesiogiai išsakomas – po pralaimėto simbolinio mačo, kuriame pats simbolizavo Sovietinę imperiją, o Rokis – „supuvusius“ Vakarus, Drago liko vienas kaip pirštas prieš tuos, kurių vardą dar ką tik gynė savais kumščiais. Jį sukūrusi ir užauginusi sistema ne tik atsuko nugarą – „lūzeris“ Drago buvo išspjautas, sutryptas ir paniekintas. Sistemai pralaimėtojų nereikėjo – reikėjo tokių, kurie kurtų nenugalimo sovietinio žmogaus mitą. Žinoma, Rokio ir Krydo istorijoje Drago buvo ir lieka anagonistas, dėl to tikėtis, kad sulauks daugiau dėmesio – bergždžias reikalas. Tačiau šįkart, nors ekrane šmėkšteli pakankamai trumpai, Drago parodomas labiau kaip žmogus, o ne steroidų pripumpuotas terminatorius.
Aktoriai
Kaip ir personažus, taip ir juos suvaidinusius aktorius galima skirstyti į „senąją gvardiją“ ir naujokus. Tiesa, toks skirstymas labiau sąlyginis ir priklauso nuo to, ar viską skaičiuosim nuo „Rokio“ laikų ar tik nuo „Krydo“ serijos pradžios. Jei nuo „Rokio“ – tada tenka išskirti atskirą – dinozaurų – kategoriją“: tai jau minėti S. Stallone, D. Lundgrenas, B. Nielsen, W. Harrisas. Iš pirmosios „Krydo“ dalies į tęsinį sugrįžo Michaelas B. Jordanas, Tessa Thompson, Phylicia Rashâd („Rokio“ serijoje Apolo Krydo žmoną vaidino Lavelle Roby ir Sylvia Meals). Ryškiausias naujokas – Ivano Drago sūnų Viktorą suvaidinęs profesionalus rumunų kilmės boksininkas Florianas Munteanu. Didesnių priekaištų aktoriams nebūtų (išskyrus ne itin išraiškingą M. B. Jordaną – tačiau tai, ko gero, yra šio aktoriaus „vizitinė kortelė“). Kita vertus, niekas per daug nenustebina – ir taip yra dėl paties „Rokio“/ „Krydo“ personažų pateikimo strategijos. Jau „Rokio“ laikais išryškėjo struktūra, kurioje buvo ryškūs pagrindiniai personažai, aplink kuriuos ir buvo lipdoma visa istorija, antraplaniai personažai, padedantys tai istorijai judėti toliau ir paprastai vienkartiniai pasirodymai, reikalingi tik konkrečios dalies siužetui. Tarkim, Drago personažas šiek tiek evoliucionuoja – ji nebėra tik IV-osios „Rokio“ serijos varžovas, kadangi su visa praeitimi grįžta į „Krydo“ tęsinį. Tačiau, kaip jau sakyta – nėra laiko prie tokių stabtelėti ilgėliau.
Techniniai dalykai
Per daug aptarinėti ir kabinėtis šiuo klausimu nelabai yra prie ko. Kamera juda sklandžiai ir puikiai perteikia tiek bokso kovų dinamiką, tiek lėtesnes gyvenimo scenas. Kartais pažaidžiama kadruote, plano išdėstymu, išryškinimu/ išblukinimu, atitinkamai padėliojamos spalvos – Adonio aplinkoje daug baltos, minkštų šiltų pustonių, Rokis dažnai pasirodo kiek melancholiškai pilkoje, bet vis tik taip pat šiltoje aplinkoje, į Drago foną dažnai įsilieja šaltumo suteikiantys melsvi atspalviai. Garso takelis gal ir netaps toks legendinis, kaip klasikinių „Rokio“ juostų, tačiau vis tiek neblogai prisideda prie nuotaikos kūrimo.
Reziumė
„Krydas II: kylanti legenda“ – naudojasi jau ne vienos kitos filmų serijos patvirtintu receptu ir nostalgiją maišo su veidrodiniu senųjų dalių siužeto perkėlimu į šiuos laikus. Paprasta, saugu, patikrinta ir gan veiksminga – kita vertus, kam bandyti išrasti dviratį su scenarijumi, jei senosios serijos gerbėjai vis tiek ateis ne to, o vedami nostalgijos bei pasiilgę senųjų personažų. Na o visus kitus nupirkti galima įspūdingai nufilmuotomis bokso kovomis. Originalumas? Naujos idėjos? Progresas? Ne, tokių negirdėjom. Tad trumpai tariant, šį filmą verta žiūrėti nebent jei esate prisiekęs Rokio gerbėjas – galbūt tai išties taps paskutiniu atsimojavimu su šiuo legendiniu personažu. Žinoma, jei iš kino tikitės šio to daugiau, nei grynoji komercija, tai „Krydą II“ galima ir praleisti. Bet žvelgiant per nostalgijos prizmę ir/ ar ieškant pakankamai įtraukiančio filmo su gera porcija dramos ir bokso per daug nusivilti neteks.