Recenzijos

Neįmanoma misija: atpildo diena - recenzija

1996 m. amerikiečių režisierius Brianas de Palma pasauliui pristatė pirmąją „Neįmanomą misiją“ (angl. „Mission: Impossible“) su Tomu Cruise‘u. Iš tiesų tai buvo didžiajam ekranui pritaikyta 1966 m. televizijos serialo adaptacija. Nuo to laiko prabėgo beveik ketvirtis amžiaus, pirmasis filmas sulaukė ne vieno tęsinio, keitėsi režisieriai, tačiau du dalykai išliko: tai beveik visada stabiliai progresuojantis serijos kokybės lygis ir amžinai jaunas T. Cruise‘as. Šįkart žiūrovų ir kritikų teismui – jau šeštoji „Neįmanoma misija“, kurią, kaip ir penktąją serijos dalį „Neįmanoma misija: slaptoji tauta“ (angl. „Mission: Impossible – Rouge Nation“) režisavo kol kas labiau kaip scenaristas žinomas Christopheris McQuarrie‘is. Tai – pirmas kartas „Neįmanomos misijos“ serijoje, kai tas pats režisierius kuria daugiau nei vieną filmą.

Trumpai apie filmo siužetą

Itanas Hantas (akt. Tom Cruise) gauna naują neįmanomą misiją: užsislaptinęs teroristas, siejamas su gerai žinomu priešininku – prieš trejus metus sulaikytu Solomonu Leinu (akt. Sean Harris) – ir jo įkurta organizacija „Sindikatas“, dabar persivadinusia „Apaštalais“, ketina nušluoti pusę pasaulio. Kad tam sutrukdytų, Itanas turi perimti „Apaštalų“ pavogtą radioaktyvų plutonį. Tačiau jo perėmimas po Berlyno tiltu baigiasi susišaudymu ir Itanas praranda progą greituoju būdu užbaigti misiją lemiamu momentu priėmęs žmonišką, o ne profesionalų sprendimą. Tačiau pasirinkęs verčiau gelbėti kolegos – ištikimojo Liuterio (akt. Ving Rhames) – gyvybę, Itanas ant kortos pastato visą pasaulį. Tad dabar misijos keliai iš Berlyno driekiasi toliau po Europą. Tiesa, CŽV direktorė Erika Sloun (akt. Angela Basset) ne itin pasitiki Itanu, dėl to kartu siunčia savo agentą Augustą Volkerį (akt. Henry Cavill).

Nuo Paryžiaus iki Berlyno…

Kaip toje dainoje – „From Paris to Berlin“ (na, gal kiek atvirkštine tvarka) ir dar toliau – įskaitant Londoną (o dar vėliau – ir Kašmyrą), „Neįmanomos misijos“ kūrėjai leidžia žiūrovams mėgautis Europos sostinių vaizdais. Iš aukštai filmuotos miestų panoramos ar atmosfera filmui suteikia papildomos – ir, reikia pripažinti – gerai nutaikytos nuotaikos. Jau pati pradžia – plutonio perėmimas Berlyne, pro tilto arką šmėžuojant televizijos bokštui – atrodo labai vykęs pasirinkimas – na kur daugiau gali vykti tokie paslaptingi ir pavojingi sandoriai, jei ne kadaise buvusioje šnipų sostinėje? O kur dar pašėlusios lenktynės Paryžiaus gatvėmis, vertos atskiro aptarimo (apie jas – šiek tiek vėliau). Tad juokais galima sakyti, kad „Neįmanoma misija: atpildo diena“ (kaip, beje, ir kiti šios serijos filmai) atlieka šiokią tokią edukacinę funkciją, supažindindama amerikiečių žiūrovus su Europos miestais. Jei esate juose buvę, filmo scenos suteiks papildomo malonumo, atpažįstant realybėje matytas vietas.

Šimtaprocentinis veiksmo filmas

Kaip ir galima tikėtis, „Neįmanomos misijos“ kūrėjai dar kartą žiūrovams siūlo kokybiško veiksmo porciją. Ir jo gaunama su kaupu. Įspūdingiausiai, ko gero, atrodo jau minėta gaudynių Paryžiaus gatvėmis scena bei pabaigoje rodomi sraigtasparniai. Tačiau į tarpus paįvairinimui dar pribarstyta muštynių ir susišaudymų scenų. Tad galima sakyti, kad turime pilną komplektą, savo įvairove įtiksiantį net išrankiausiems veiksmo filmų mėgėjams.

Šaukštas deguto

Žinoma, „Neįmanoma misija“ yra raumenų, o ne smegenų tipo filmas, ir tikrai nereikėtų iš jo tikėtis ko nors kito. Bet tikrai ne kartą jį bežiūrint įkyriai ima brautis mintis, kad „taip būna tik filmuose“. Dar kitas dalykas – nors ir įspūdingai pateikta, filmo pabaiga virsta iki skausmo žinoma holivudine kliše, su visais niuansais atkartota iki smulkmenų. Na, žinote, kas Holivudo filmuose nutinka su bombomis… Tai va. Ir, žinoma, vadovybės ir CŽV paskirtis – kaip įmanoma labiau trukdyti Itanui įgyvendinti ir šiaip jau sunkiai įmanomą misiją. Kita vertus, „Neįmanomai misijai“ net neprasidėjus naivu būtų tikėtis, kad filmo siužetas pasisuks kaip nors drastiškai ir Itanui Hantui nepavyks išgelbėti pasaulio. Nes juk jei nepavyktų, tektų laukti ne naujos „Neįmanomos misijos“, o kokio nors post-atominės apokalipsės filmo.

Personažai ir aktoriai

Kaip jau sakyta – vienas iš amžinų ir nesikeičiančių dalykų „Neįmanomoje misijoje“, jos status quo yra pavydėtiną jaunystę ir fizinę formą demonstruojantis T. Cruise‘as. Net ir būdamas 56-erių metų amžiaus ir tokio kalibro žvaigždė kaskadinius triukus šiame filme jis atliko pats. Dėl to netgi teko stabdyti filmavimą – šokdamas nuo vieno stogo Londone aktorius susilaužė koją. Kalbant apie Itano Hanto personažą, galima išskirti keletą situacijų, kur jis elgiasi ne kaip bejausmis robotas – filmo kūrėjai pasistengė šiam superkietam agentui suteikti ne tik žmogiškų bruožų, bet ir akcentuoti jo moralumą. Kai kada tokie bandymai atrodo kiek negrabiai ir kelia šypseną, bet bent jau intencija yra aiški.

Dar vienas nesikeičiantis „Neįmanomos misijos“ komponentas – nuo pat pirmosios dalies Itaną lydintis kompiuterių specialistas Liuteris. Komandą užpildo ir nuo trečiosios dalies prie šios serijos prisijungęs technikas Bendžis. Nors šie abu personažai tikrai nėra tipiniai šiek tiek žioploki pagalbiniai vyrukai, kurių paskirtis – savo nerangumu arba „genialiais“ sprendimais juokinti žiūrovus, bet būtent brito Simono Peggo vaidinamas Bendžis , atrodo, čia yra daugiausia būtent dėl šios priežasties. Kita vertus, žiupsnis humoro nekenkia jokiam, net ir kiečiausiai sukaltam veiksmo filmui.

Nemažai ekrano laiko gauna Henry‘is Cavillas ir jo vaidinamas Augustas Volkeris. Šis personažas atsiskleidžia pamažu ir parodo įvairias savo asmenybės puses. Ar Itanas gali juo pasitikėti? Bent iš pradžių nėra jokios kitos išeities.

Kaip gi be moteriškos gracijos? Šiame filme yra bent kelios tokios mūzos. Būtent mūzos, nes kad ir kaip gaila, nei viena netampa lygiaverte partnere T. Cruise‘ui (kita vertus – šalia jo bet kam būtų sunku spindėti lygiai taip pat ryškiai). Tad filme ilgiau ar trumpiau pasirodo Vanessa Kirby, Michelle Monaghan ir Rebecca Ferguson. Pirmoji įkūnija paslaptingą Baltąją našlę, antroji „Neįmanomos misijos“ žiūrovams turėtų būti pažįstama kaip Itano žmona Džiulija, trečioji – kaip penktojoje serijos dalyje jau matyta agentė Isla. Būtent Isla (ir tuo pačiu R. Ferguson) gauna daugiausiai ekrano laiko ir progų pademonstruoti kovinius gebėjimus.

Na ir kokia „Neįmanoma misija“ be pagrindinio piktadario? Kaip ir ankstesnėje (penktojoje) dalyje Itanui Hantui ir jo komandai tenka kovoti su buvusiu MI6 agentu Solomonu Leinu. Didžiąją dalį jam skirto laiko Leinas praleidžia surakintas antrankiais, o neretai – dar ir su maišu ant galvos, tad jį suvaidinusio brito Seano Harriso pasirodymą atskirai vertinti yra sunku.

Techniniai dalykai

Kalbant apie techninę filmo pusę, ko gero, labiausiai norėtųsi pagirti kameros darbą. Įspūdingai nufilmuotos lenktynės, miestų panoramos, gamtos peizažai, sraigtasparnių scena ir dar daug visko. Kamera puikia perteikia veiksmo dinamiką ir kartu su filmo personažais įtraukia žiūrovus į rodomų įvykių sūkurį. Filmą lydi užvedantis garso takelis – ko verta vien jau pagrindinė muzikinė tema. Visa kita yra taip, kaip ir galima tikėtis iš tokio filmo – priekaištų nenusipelno. Gal tik tiem, kas lankėsi Paryžiuje, užklius tai, jog nuo Triumfo arkos neišvažiuojama tiesiai prie Operos rūmų.

Reziumė

„Neįmanoma misija: atpildo diena“ – smagus, įtraukiantis ir kokybiškas veiksmo filmas. Jei tik pavyks išjungti smegenis ir nekreipti dėmesio į (gyvenimiškos) logikos spragas ir pakankamai lengvai nuspėjamą siužetą, laukia visai malonus reginys. Šio žanro filmų gerbėjai turėtų likti patenkinti koncentruota ir patraukliai pateikta veiksmo doze. Papildomo malonumo suteikia ekrane atgyjančios pažįstamų miestų panoramos. Iš esmės tai yra kokybiško pramoginio kino pavyzdys – galbūt net ir vertas vieno kito apdovanojimo – kad ir naujojoje „Geriausio populiaraus filmo“ Oskarų kategorijoje.