Kai atėjus vasarai kyla ne tik termometro stulpelis, žymintis karštėjantį orą, bet ir noras atsipalaiduoti pačiam bei atleisti šiek tiek piniginės diržus – na, visų pirma, tą storąją piniginę reikia turėti. Ne retas turbūt pasvajoja, kaip būtų puiku nors trumpam įsijausti į milijardieriaus (ar bent milijonieriaus) gyvenimėlį. Tik štai ne visi svajojantys yra tokie išradingi ir drąsūs, kad imtų ir kažkaip tai įgyvendintų. Užtat kino teatras šiomis dienomis siūlo vieną „špargalkę“ – dramos ir trilerio mišrūną, pavadinimu „Milijardierių klubas“ (angl. „Billionaire Boys Club“) .
Mišrūnas biografinis, remiantis tikra, aštuntojo dešimtmečio pradžioje įvykusia istorija: du draugai (Džo Huntas, kurį čia vaidina Ansel‘as Elgort‘as, ir Dynas Karnis, kurį vaidina Taron‘as Egerton‘as), supami Los Andželo turtingųjų grietinėlės nusprendžia, kad į banknotų neskaičiuojančią grupę gali patekti greičiau, ir be didesnių pastangų nei tiesiog paveldint tėvų turtus (kurių jų tėvai vistiek ir neturi). Planas paprastas – ĮSIJAUSTI į turtingojo kailį, visus dar labiau turtingus draugus įtikinti fiktyvios įmonės nešamu pelnu, ir kuomet į neegzistuojantį verslą įplaukia solidžios investicijos, – vuolia! Jau esi šiek tiek turtingas. Ar užsirašėt šį genialų planą? Tik tam reikės ir pačiam iš pradžių investuoti į žvilgantį Armani kostiumą, patreniruoti ir taip nepriekaištingą iškalbos dovaną, ir melams liejantis lyg patvinusios upės, atjungti raudonį suteikiantį skaitliuką nuo žandų. Na, gal dar netyčia nužudyti didesnį apsimetėlį turčiumi nei jūs, kai šis sugadins jums visus reikalus ir lyg iki vidurnakčio negrįžusiai Pelenei karietas pavers moliūgais – tiksliau, vėl grąžins į varguolio amplua. Arba dar tiksliau – padabins kalėjimo dryžiais.
Tokius štai karščius, ir jų poveikį aštriems protams patyrė ankstyvasis aštuoniasdešimtmetis. Tiek tikrų istorijų apie Volstryto vilkus, pinigų ištroškusius labiau nei dejuojančios (ne)švarios sąžinės. Režisierius James‘as Cox‘as kūrė daug ilgiau, nei pasielgtų jo personažai – beveik dešimtmetį. Dar 2010-aisiais pasklido kalbos apie planus prikelti šią, jau tik dulkinais prisiminimais virstančią istoriją. Prieš imdamasis scenarijaus rašymo, nepatingėjo atlikti namų darbus nagrinėjant tikrąją istoriją, ir galų gale nusprendė, kad teisingiausia ją bus rodyti ne iš pagrindinio veikėjo – Džo Hunto – perspektyvos, bet iš didelę įtaką jam dariusio draugo, šią košę ir užvirusio Dyno Karnio. James‘ui tai ne pirmasis blynas kurti ilgametražį filmą – atskaičiavus penkiolika metų nuo mūsų dienų, buvo sukurti „Vonderlando žudikai“ (angl. „Wonderland“), taip pat nagrinėję kriminalinę istoriją. Jei pastarasis filmas negirdėtas – galbūt režisieriaus pavardę įsiminsit po šio savaitgalio pamatę naujausią kūrinį. Nes jis juk šiek tiek apie pinigus, apie kuriuos norėti patys niekada nepamirštam.
„Milijardierių klubas“ – tai fiktyvioji įmonė, angliškai filme šifruojama kaip „BBC – Billionaire Boys Club“. Šį pavadinimą pamėgo Dynas Karnis, kuris, lyg dienoraščio forma, su užkadriniu balsu ir pradeda šią kelionę nuopolio link. Viskas: dviejų draugužių susipažinimas, vakarėliai, netikri bet brangūs reikalai, prabanga – pasakojami iš jo perspektyvos, dinamiškai, prie pinigų nepamirštant ir vakarėlių. Pasakojimo forma staigmenų per daug nepateikia, viskas tvarkingai vyksta chronologine tvarka. Ir nors be staigmenų, bet ir be nuobodulio apraiškų – jei ne pačios istorijos įdomumas savaime, tai praėjusių laikų disko nuotaikos leidžia jaustis lyg būtum ir pats šios aferos bendrininkas
Turbūt kiekvieno milijardieriaus istorija yra savaip unikali ir nepakartojama, tačiau ir čia norėtųsi vėl imtis šiokių tokių palyginimų. Sukurtas ne vienas filmas apie Los Andžele praturtėti norėjusius vyrukus, tačiau žiūrint šį, lyg nejučiomis vėl iškyla vaizduotėje šliaužiančio ir ropojančio Leonardo DiCaprio vaizdinys. Turbūt žinot, apie ką aš čia. Ne apie jį konkrečiai, o apie bandymą įkūnyti irgi pinigų ištroškusį Džordaną Belfordą, filme „Volstryto vilkas“ (angl. „The Wolf of Wall Street“, 2014 m.), kuriam dirigavo Martin‘as Scorsese. Panašumą kelia ne kiek pati istorija, kiek pasirinktas būdas jai pasakoti, filmo tempas ir net tas, lyg kipšas, sėdintis ant peties ir skatinantis imtis nešvaraus verslo Dyno Karnio herojus – tiek kalbėjimo ir ekspresijos manieromis, tiek pačių aktorių – Taron‘o Egerton‘o ir Leonardo DiCaprio, – fizinis panašumas. Lyginimas nebūtinai reiškia bloga, ypač kai lygiuojama į žymaus kino vilko darbą. Greičiau, kiek ilgai tokias istorijas žiūrėti norėsime. Nors vėlgi – kol galėsim taip įdomiai skaičiuoti svetimus pinigus, gal niekada ir nepabos?
Prisiminus pastarųjų metų kontekstą – kino aplinkoje vyravusias dramas ir išaiškėjusias skaistyklų vartų tikrai jau neatversiančias, kaikuriems, nuodėmes, – prieskonį įgauna ekrane vėl matomas aktorius Kevin‘as Spacey. Po to, kai praėjusiais metais į viešumą iškilo priekabiavimo skandalai, šis aktorius lyg nuo aukščiausių amerikietiškųjų kalnelių nudardėjo žemyn, prarado visus turėtus kontraktus vaidinti, net didelio populiarumo sulaukęs serialas vien dėl jo pašalinimo ryžosi perfilmuoti naujausią sezoną su kitu aktoriumi. Peržvelgus pastaruosius jo aktorystės darbus, panašu, kad šis filmas – pirmasis jo grįžimas į didžiuosius ekranus. Gal ir neužtruko taip ilgai, kiek kartais tokie grįžimai gali trukti, ir apskritai grįžo, tačiau ta proga gavo dėl pinigų pakvaišusio, ir apsukriai aferas slepiančio (šiek tiek ironiška) Ron‘o Levin‘o vaidmenį. Pastarasis įkūnytas neblogai, pakvaišimu, ar begaline meile pinigams, – nesuabejosi. Kaip ir nesuabejosi tuo, kad toks herojus nusipelno ne pačios lengviausios pabaigos.
Filmas pasibaigia neonu blykčiojančiais titrais, įvardijančiais kūrybinės grupės vardus. Po filmo seka panašus blykčiojimo jausmas: istorija, su tikrai neblogu aktorių kolektyvu, ir anuos dešimtmečius menančiais ritmais, vis grįžta į mintis. Gal kartais su pinigus žarstančiu ar nuo laiptų šliaužiančiu misteriu Leo šalia, tačiau jis grįžta. Nors tikrame gyvenime, kaip ir filme, herojus laimingos pabaigos nesulaukia, ir kainą būti greitu milijonieriumi, sumoka didelę – tokias istorijas pamatyti, ir galbūt iš jų pasimokyti, tikrai verta. Pasimokyti, kaip lengvai užsikarti ant milijardierių laiptų patiems. Tik nesakykit. Juk (dideli) pinigai domina ir jus.