Gyvenimas turbūt būtų labai nuobodus, jei valdantieji, galintys reguliuoti visuomenės gyvavimo standartus, kartais nepriimtų absurdiškų sprendimų. Istorija pilna keistenybių, rodančių, kokia fantazija kartais veši politikų galvose. Tačiau kiekvienas absurdiškas draudimas gali išlaisvinti fantazijas tų, kurie suvaržymus nori apeiti. 1994-aisiais Jungtinėje Karalystėje buvo priimtas „Viešosios tvarkos aktas“, draudžiantis klausyti besikartojančio ritmo muziką. Kaip tai paveikė to meto Škotijos jaunimą – filme „Reivas“ („Beats“).
Būtent taip yra vadinamas devyniasdešimtaisiais atsiradęs šokių muzikos stilius. Sukeliantis palaimingą ekstazę, klausant didelėje erdvėje su bendraminčiais. Režisierius Brian Welsh nusprendė panagrinėti kino filmo formatu, kaip gi atrodė jaunimui tie 1994-ieji, su tokiu absurdišku draudimu. Ar kaip pasakytų politikai – „apsaugančiu nuo anti socialių veiksmų ir neleidžiančių degraduoti visuomenei“. Na, galima būtų pasiginčyti, kurie veiksmai iš tiesų yra prieš visuomenę. Šis režisierius kino industrijoje sukasi jau daugiau nei dešimtmetį, daugiausia dirbęs prie televizijos filmų ir serialų, tokių kaip „Glasgow Girls“ (2014) ir „Black Mirror“ (2011). „Reivo“ atsiradimo kaltininkas – scenaristas Kieran Hurley, kuris parašė šios istorijos pjesę teatro scenai, ir būtent ten pamatyta istorija įkvėpė Brian‘ą imtis filmo.
Taigi, apie filmą – jo centre du Škotijos paaugliai, Džono (aktorius Cristian Ortega) ir Spaneris (aktorius Lorn Macdonald). Pirmasis – drovus ir paklusnus jaunuolis, po mokyklos einantis į darbą, o namuose nuolankiai klausantis mamos ir patėvio policininko paliepimų. Antrasis – įžūlokas, su banditu broliu gyvenantis jaunuolis, bandantis išlikti pasaulyje, kuris jo nelaukia išskėstomis rankomis. Draugai nuo vaikystės, kuriuos dar labiau sujungia vienas tikslas – muzika. Šalyje išleistas įstatymas, draudžiantis kausytis reivo muzikos, kaip ir burtis jaunuoliams į didesnes grupes. Tačiau tai yra muzika, skambanti jaunuolių mintyse ir magnetolose. Per radiją paskelbiamas slaptas reivo vakarėlis, kuris ir tampa jaunuolių tikslu – patekti į jį ir tokiu būdu kovoti už savo laisvę.
Nespalvota filmo versija tampa tarsi aliuzija į draudimų kupiną pasaulį. Jau nuo pat pirmųjų kadrų rodomas vyraujantis šabloniškumas: vienodi daugiabučiai, skrajutės, skatinančios įsigyti namą ir geresnį gyvenimą kvartale, kur visi namai atrodo lyg vienas ir tas pats klonas. Ir pirmasis herojus, Džono, kuris toks paklusnus, baikštus, ir puikiai derantis prie šio butaforinio „teisingo“ gyvenimo įvaizdžio. Ir maištininkas Spaneris, tik su apatiniais šokantis pagal reivo muziką, kurią įrašė į kasetę draugui. 1994-ieji – laikas, kai nebuvo išmaniųjų telefonų, o jaunuolius vienijantis įrenginys – radijas ir kasečių grotuvai. Pabrėžti jų svarbą, ekrane yra matomi dažnai.
Šios istorijos ašis yra uždraustas reivo vakarėlis ir laisvės bei jaunuolių identiteto paieškos, kai viskas yra statoma į normalumo rėmus ir ribojama įstatymais. Tam puikiai yra sukurti skirtingi charakteriai – Džono ir Spanerio, pastarojo brolio Fido (aktorius Neil Leiper), Džono patėvio Roberto (aktorius Brian Ferguson), mamos Alison (aktorė Laura Fraser). Visi jie – savo vertybėmis, gyvenimo stiliumi ir paklusnumo valdžiai ribomis kuria priešpriešą vienas kitam. Jei Fido – išvaizda ir elgesiu yra iš akies luptas nusikaltėlis, tai Robertas – įstatymą tiek darbe tiek šeimoje bandantis taikyti „normalios“ visuomenės vyras. Reivo muzika tampa jungiamąja ašimi tarp jaunuolių, tačiau skiriamąja tarp skirtingų amžiaus kartų. Kaip ir ta pasikartojančio ritmo muzika, svarbiu dalyku čia tampa abiejų jaunuolių draugystė, kuri atrodo neimanoma dėl skirtingos aplinkos, kuriose jie augo. Ir kuri vis dar diktuoja, kaip jie turėtų augti toliau. Tačiau juk ne pagal tai renkamės draugus. „Reivo“ scenarijus ir yra stiprus tuo, kad absurdiško muzikos draudimo pagrindu, kuriama draugystės, laisvės, maišto ir paaugliško savęs ieškojimo istorija.
Neįtikėtiną darbą čia atliko aktoriai – turbūt senokai teko matyti filmą, kuriame visi be išimties aktoriai žinotų, kokiam darbui jie yra pasamdyti. Džono įkūnijęs Cristian, ir Spanerį – Lorn, – tokie skirtingi savo išvaizda, tačiau lygiai taip pat įsijautę ir į skirtingus herojų kailius, kad ta uždraustos draugystės chemija tarp jų tiesiog sprogsta. Tik gerai galima atsiliepti ir apie kitus aktorius – Fido, kaip jau minėjau, atrodo toks tikras nusikaltėlis, kad kyla klausimas – ar čia toks geras aktorius, ar visgi tikras blogiukas parinktas suvaidinti patį save. Trys merginos, kartu su pagrindiniais jaunuoliais keliaujančios į vakarėlį, taip pat – visos tokios skirtingos, tačiau pridedančios reikiamo šarmo. Tampa netgi sunku atskirti, kieno tai visgi nuopelnai – scenarijaus, sukūrusio tokius skirtingus herojų tipažus, ar aktorių, juos realizavusių. O gal sintezė abiejų. Ir visai nestebina, kad šis filmas praėjusiais metais keliavęs per festivalius, rinko žiūrovų simpatijas ir papildomus seansus – neabejotinai dėl savo istorijos, filmo stiliaus ir aktorių, kuriems priešaky šviečiasi karjeros olimpai.
Tai vienas tų retų atvejų, kai po filmo domiesi ne tik aktoriais, tačiau ir kūrybinės grupės sudėtimi. Neabejotinai išraiškinga, „kalbanti“ kinematografija – dėka operatoriaus Benjamin Kracun, surinkusio šiam filmui ir kelis festivalinius apdovanojimus. Taip pat ir montažas bei garso takelio dermė – viskas apgalvota ir sujungta taip, kad net ir tokios muzikos neklausantis žmogus po šio filmo išeis paliestas reiviškos euforijos. O takelį sudaro reivo muzikos grandai: nuo The Prodigy iki Outlander. Patirtis ausims ir akims, visiškai nukelianti į 94-ųjų laisvės troškulį.
„Reivas“ – laisvės gurkšnis laike, pilname draudimų. Draugystė ir ėjimas prieš sistemą. Nespalvota „normalaus“ pasaulio vizija, trumpam tampanti spalvota tik muzikos (ir ne tik, deja, bet lai tai lieka nemoralizavimo paraštėse) dėka. Nors pastaraisiais metais yra sukurtas ne vienas panašią, tam tikros muzikos draudimus siunčiančią žinutę, filmas, šis – neabejotinai išskirtinis ir paveikus visomis savo formomis: puikia kinematografija, muzika ir aktoriais.
Būtent taip yra vadinamas devyniasdešimtaisiais atsiradęs šokių muzikos stilius. Sukeliantis palaimingą ekstazę, klausant didelėje erdvėje su bendraminčiais. Režisierius Brian Welsh nusprendė panagrinėti kino filmo formatu, kaip gi atrodė jaunimui tie 1994-ieji, su tokiu absurdišku draudimu. Ar kaip pasakytų politikai – „apsaugančiu nuo anti socialių veiksmų ir neleidžiančių degraduoti visuomenei“. Na, galima būtų pasiginčyti, kurie veiksmai iš tiesų yra prieš visuomenę. Šis režisierius kino industrijoje sukasi jau daugiau nei dešimtmetį, daugiausia dirbęs prie televizijos filmų ir serialų, tokių kaip „Glasgow Girls“ (2014) ir „Black Mirror“ (2011). „Reivo“ atsiradimo kaltininkas – scenaristas Kieran Hurley, kuris parašė šios istorijos pjesę teatro scenai, ir būtent ten pamatyta istorija įkvėpė Brian‘ą imtis filmo.
Taigi, apie filmą – jo centre du Škotijos paaugliai, Džono (aktorius Cristian Ortega) ir Spaneris (aktorius Lorn Macdonald). Pirmasis – drovus ir paklusnus jaunuolis, po mokyklos einantis į darbą, o namuose nuolankiai klausantis mamos ir patėvio policininko paliepimų. Antrasis – įžūlokas, su banditu broliu gyvenantis jaunuolis, bandantis išlikti pasaulyje, kuris jo nelaukia išskėstomis rankomis. Draugai nuo vaikystės, kuriuos dar labiau sujungia vienas tikslas – muzika. Šalyje išleistas įstatymas, draudžiantis kausytis reivo muzikos, kaip ir burtis jaunuoliams į didesnes grupes. Tačiau tai yra muzika, skambanti jaunuolių mintyse ir magnetolose. Per radiją paskelbiamas slaptas reivo vakarėlis, kuris ir tampa jaunuolių tikslu – patekti į jį ir tokiu būdu kovoti už savo laisvę.
Nespalvota filmo versija tampa tarsi aliuzija į draudimų kupiną pasaulį. Jau nuo pat pirmųjų kadrų rodomas vyraujantis šabloniškumas: vienodi daugiabučiai, skrajutės, skatinančios įsigyti namą ir geresnį gyvenimą kvartale, kur visi namai atrodo lyg vienas ir tas pats klonas. Ir pirmasis herojus, Džono, kuris toks paklusnus, baikštus, ir puikiai derantis prie šio butaforinio „teisingo“ gyvenimo įvaizdžio. Ir maištininkas Spaneris, tik su apatiniais šokantis pagal reivo muziką, kurią įrašė į kasetę draugui. 1994-ieji – laikas, kai nebuvo išmaniųjų telefonų, o jaunuolius vienijantis įrenginys – radijas ir kasečių grotuvai. Pabrėžti jų svarbą, ekrane yra matomi dažnai.
Šios istorijos ašis yra uždraustas reivo vakarėlis ir laisvės bei jaunuolių identiteto paieškos, kai viskas yra statoma į normalumo rėmus ir ribojama įstatymais. Tam puikiai yra sukurti skirtingi charakteriai – Džono ir Spanerio, pastarojo brolio Fido (aktorius Neil Leiper), Džono patėvio Roberto (aktorius Brian Ferguson), mamos Alison (aktorė Laura Fraser). Visi jie – savo vertybėmis, gyvenimo stiliumi ir paklusnumo valdžiai ribomis kuria priešpriešą vienas kitam. Jei Fido – išvaizda ir elgesiu yra iš akies luptas nusikaltėlis, tai Robertas – įstatymą tiek darbe tiek šeimoje bandantis taikyti „normalios“ visuomenės vyras. Reivo muzika tampa jungiamąja ašimi tarp jaunuolių, tačiau skiriamąja tarp skirtingų amžiaus kartų. Kaip ir ta pasikartojančio ritmo muzika, svarbiu dalyku čia tampa abiejų jaunuolių draugystė, kuri atrodo neimanoma dėl skirtingos aplinkos, kuriose jie augo. Ir kuri vis dar diktuoja, kaip jie turėtų augti toliau. Tačiau juk ne pagal tai renkamės draugus. „Reivo“ scenarijus ir yra stiprus tuo, kad absurdiško muzikos draudimo pagrindu, kuriama draugystės, laisvės, maišto ir paaugliško savęs ieškojimo istorija.
Neįtikėtiną darbą čia atliko aktoriai – turbūt senokai teko matyti filmą, kuriame visi be išimties aktoriai žinotų, kokiam darbui jie yra pasamdyti. Džono įkūnijęs Cristian, ir Spanerį – Lorn, – tokie skirtingi savo išvaizda, tačiau lygiai taip pat įsijautę ir į skirtingus herojų kailius, kad ta uždraustos draugystės chemija tarp jų tiesiog sprogsta. Tik gerai galima atsiliepti ir apie kitus aktorius – Fido, kaip jau minėjau, atrodo toks tikras nusikaltėlis, kad kyla klausimas – ar čia toks geras aktorius, ar visgi tikras blogiukas parinktas suvaidinti patį save. Trys merginos, kartu su pagrindiniais jaunuoliais keliaujančios į vakarėlį, taip pat – visos tokios skirtingos, tačiau pridedančios reikiamo šarmo. Tampa netgi sunku atskirti, kieno tai visgi nuopelnai – scenarijaus, sukūrusio tokius skirtingus herojų tipažus, ar aktorių, juos realizavusių. O gal sintezė abiejų. Ir visai nestebina, kad šis filmas praėjusiais metais keliavęs per festivalius, rinko žiūrovų simpatijas ir papildomus seansus – neabejotinai dėl savo istorijos, filmo stiliaus ir aktorių, kuriems priešaky šviečiasi karjeros olimpai.
Tai vienas tų retų atvejų, kai po filmo domiesi ne tik aktoriais, tačiau ir kūrybinės grupės sudėtimi. Neabejotinai išraiškinga, „kalbanti“ kinematografija – dėka operatoriaus Benjamin Kracun, surinkusio šiam filmui ir kelis festivalinius apdovanojimus. Taip pat ir montažas bei garso takelio dermė – viskas apgalvota ir sujungta taip, kad net ir tokios muzikos neklausantis žmogus po šio filmo išeis paliestas reiviškos euforijos. O takelį sudaro reivo muzikos grandai: nuo The Prodigy iki Outlander. Patirtis ausims ir akims, visiškai nukelianti į 94-ųjų laisvės troškulį.
„Reivas“ – laisvės gurkšnis laike, pilname draudimų. Draugystė ir ėjimas prieš sistemą. Nespalvota „normalaus“ pasaulio vizija, trumpam tampanti spalvota tik muzikos (ir ne tik, deja, bet lai tai lieka nemoralizavimo paraštėse) dėka. Nors pastaraisiais metais yra sukurtas ne vienas panašią, tam tikros muzikos draudimus siunčiančią žinutę, filmas, šis – neabejotinai išskirtinis ir paveikus visomis savo formomis: puikia kinematografija, muzika ir aktoriais.
