Recenzijos

Sicario 2: Kartelių karai - recenzija

2015 m. kanadietis Denis Villeneuve‘as pristatė kriminalinę veiksmo dramą „Sicario: Narkotikų karas“ (angl. „Sicario“), pasakojančią apie JAV specialiųjų pajėgų kovą su Meksikos narkotikų mafija. Juosta buvo parodyta Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, vėliau pretendavo į tris Oskarus (tiesa – visi jie „technininiai“). Sąlyginai nedidelio – 30 mln. JAV dolerių – biudžeto filmas iš bilietų pardavimo uždirbo beveik triskart daugiau, bei sulaukė palankios kritikos. Tad tęsinio kūrimas buvo tik laiko klausimas ir jo iš karto buvo imtasi – tiesą sakant, būsimo tęsinio projektas studijoje buvo palaimintas praėjus vos keliems mėnesiams po pirmosios dalies premjeros. Tiesa, pirmąją juostą režisavęs D. Villeneuve‘as dėl savo užimtumo  prie naujojo filmo galėjo prisidėti tik kaip konsultantas – režisieriaus kėdėje jį pakeitė italas Stefano Sollina. Kol kas šio režisieriaus filmografija pakankamai trumpa –be keleto trumpametražių ir televizijos projektų iki šiol jis buvo sukūręs tik dvi ilgo metro juostas „A.C.A.B.“ (sutrumpinimas, verčiamas kaip „Visi policininkai yra šunsnukiai“, 2012 m.) ir „Subura“ (it. „Suburra“, 2015 m.) – abu kartus tai buvo kriminalinės dramos atitinkamai su veiksmo ar trilerio elementais. Būtent tai, ko ir reikėjo – galbūt todėl S. Sollinai ir buvo patikėtas „Sicario“ tęsinys.

Trumpai apie filmo siužetą

JAV ir Meksikos pasienis, ko gero, visais laikais buvo ypatinga zona. Tik jei anksčiau per sieną nelegaliai migruodavo narkotikų kontrabandininkai, dabar Meksikos karteliai atrado dar vieną nemenką pajamų šaltinį. Dar didesnį pelną nei baltosios mirties kontrabanda neša džihado kovotojų nelegalus pervedimas į JAV teritoriją. Po kelių tokių džihadistų įvykdytų teroro aktų, JAV vyriausybė viešai skelbia karą ekstremistams ir jų rėmėjams. O ne taip viešai imamasi ne visai oficialių priemonių – konkrečiai: į pagalbą vėl kviečiamas specialusis agentas Metas Greiveris (akt. Josh Brolin). Kadangi jam uždegama žalia šviesa bet kokiems reikalingiems sprendimams, jis savo ruožtu prisijungti pakalbina seną pažįstamą – paslaptingąjį Alechandrą (akt. Benicio Del Toro). Nusprendžiama, kad su Meksikos narkotikų karteliais protingiausia kovoti jų pačių rankomis – tad siekiant juos sukiršinti iš vidaus inscenizuojamas vieno tokių kartelių vadeivos šešiolikmetės dukters Izabelos (akt. Isabela Moner) pagrobimas. Tačiau įvykiai ima klostytis ne taip, kaip buvo iš anksto planuota.

Kokybiškai pagaminta JAV propaganda

„Sicario 2: kartelių karai“ palieka dviprasmišką įspūdį, todėl gali pasirodyti, kad recenzijoje atsiranda priešpriešų. Visų pirma: taip, tai pakankamai kokybiškas, brutalus ir niūrus filmas. Ko gero – kokybiškesnis nei didžioji dalis tokio žanro dabartinės Holivudo produkcijos. Ir vis dėl to. Tai neišgelbsti filmo nuo jį kamuojančių problemų.

Tiesą sakant, scenarijus nebuvo tai, kuo būtų galėjusi pasigirti pirmoji šio diptiko dalis. Ištęsta ir nuobodu, daug važinėjimo, daug brutalaus veiksmo scenų, tačiau į filmo pabaigą sukišta ne toks ir mažas siužetinis poslinkis. Taip buvo prieš trejus metus. Tiesą sakant, labai panašiai yra ir dabar. Skirtumas gal tik tas, kad šįkart pabaiga palikta tarsi nukirpta vidury vyksmo. Na ir kraujo šįkart liejasi daug daugiau. Bet esmės tai nekeičia – „Sicario 2“ scenarijaus prasme atrodo pakankamai silpnai.

Bet net ir visa tai dar būtų galima pakęsti, jei ne šlykščiai per visus galus lendanti „Make America Great Again“ (liet. „Vėl paverskime Ameriką didžia“) propaganda. Filmas tiesiai sako, kad JAV yra jėga, su kuria nori nenori visi bus priversti taikstytis, o siekdama savo tikslų ši jėga nesirinks būdų, kaip tai padaryti. Kitaip tariant – tikslas pateisina priemones ir Meto Greiverio personažas tampa tokios Amerikos – brutalios ir beatodairiškos, tačiau įsikalusios į savo galvą, kad, esą tik jai suteikta dieviškoji teisė mosuoti teisingumo kalaviju – personifikacija.

Galbūt tad nieko keista – bet kartu – vis tik menkai pateisinama tai, kad šiai propagandai sustiprinti pasitelkiami patys primityviausi stereotipai apie musulmonus ir meksikiečius. Taip, teisingai – anot „Sicario 2“ kūrėjų – visi musulmonai yra teroristai, visi meksikiečiai (na gerai, išskyrus vieną) – arba pralobę nelegaliais būdais, arba norintys tą padaryti ir todėl be atodairos mojuojantys užtaisytais ginklais į kairę ar į dešinę, arba – korumpuoti policininkai, kurie be skrupulų pelnosi iš anų dviejų. Na o čia, kas be ko, reikalingas dieviškasis Amerikos įsikišimas, net jei pirminę pasaulio tvarką tektų atkurti ne tokiais jau dieviškais būdais. Net jei dešimtmečius besitęsiantys tokie bandymai kuo toliau, tuo labiau ima panašėti į kovą su vėjo malūnais.

Nutilęs sąžinės balsas

Pirmoje „Sicario“ dalyje tarp visų tų ginkluotų vyrų blaškėsi tokia FTB agentė Keitė Meiser (akt. Emily Blunt). Blaškėsi ir nelabai žinojo, dėl ko. Tiesą sakant, maždaug pusę filmo tas nebuvo aišku ir žiūrovams, nes atrodė, kad minėtoji agentė egzistuoja vien tam, kad sukeltų problemų ten, kur jų ir taip komplikuotoje situacijoje dar nėra. Vėliau Meto Greiverio lūpomis pateikiamas paaiškinimas – Keitė misijoje dalyvauja vien tik tam, kad viskas oficialiai būtu švaru, tvarkinga ir pagal įstatymus, net jei realybėje yra visai kitaip.

Kita vertus, Keitės Meison personažo egzistavimas dar turėjo ir kitą pagrindimą, tik ne iš veikėjų perspektyvos, o iš režisieriaus pozicijos. Nors dažniausiai ir kažkaip nepaaiškinamai erzinanti Keitė Meison pirmojoje „Sicario“ dalyje buvo tylus, bet primygtinis ir įkyrus sąžinės balselis, nuolat kvestionuojantis misijos vadų veiksmus. Kitaip sakant, primenantis, kad nereikėjo daryti to, kas buvo ką tik padaryta – dar daugiau, kad tai, kas padaryta nė per kur neįsipaišo į jokius teisės aktų rėmus – kad ir dėl kokio aukščiausiojo teisingumo ir visuotinio gėrio būtų kovojama.

Antrojoje „Sicario“ dalyje Keitė Meison nebepasirodo. Galbūt tai gera žinia tiems, ką ši veikėja nervino „Narkotikų kare“, nes daugiau niekas nebecypsi, nebebaksnoja į jurisdikciją, nemoralizuoja ir nebekvaršina rimtiems dėdėms galvų, tad šie gali ramiai dirbti savo nešvarų vyrišką darbą. Tiesą sakant, pažiūrėjusi pirmąją „Sicario“ dalį pati labai abejojau šios veikėjos reikalingumu ir istorijos pateikimu būtent iš jos perspektyvos. Vis dėlto, antroji dalis, kuriame šio sąžinės balso (sąžinės cypčiojimo) nebesigirdi tampa tiesiog brutaliu pasišaudymu be menkiausių moralinių skrupulų – nes tiesiog daroma viskas, kas reikia. God bless America!

Alechandro filmas

Jei užmestumėte akį į „Sicario: Narkotikų karas“ aktorių sąrašą, Oskaro laureato Benicio Del Toro pavardę išvystumėte ne pirmoje ir net ne antroje pozicijoje. Šįkart viskas kitaip. Iš tiesų, jau pirmojoje dalyje B. Del Toro vaidinamas Alechandras buvo tamsus ir labai intriguojantis personažas. „Kartelių karai“ pabando praskleisti tą paslapties šydą, gaubiantį šį personažą. Kai kas net siūlo „Kartelių karus“ laikyti ne „Narkotikų karo“ tęsiniu, o atskiru šalutiniu projektu, dedikuotu konkrečiam veikėjui.

Kaip ten bebūtų, šįkart B. Del Toro vaidinamas Alechandro, kalbant klišėmis, „griežia pirmuoju smuiku“. Dėmesio ekrane jis gauna nepalyginamai daugiau. Kita vertus – apie jį patį žiūrovai sužino ne ką daugiau, nei pirmojoje juostos dalyje. Asmeninėje Alechandro istorijoje į priekį pasistūmėjama vos per milimetrą (jei iš viso toks poslinkis įvyksta), o filmo pabaiga leidžia spėti, kad iš Alechandro sicario (liet. smogiko, samdomo žudiko) estafetę šios istorijos tęsinyje (jei tik toks kada nors bus) perims jo įpėdinis. Gal tolesnė mintis ir pasirodys kiek absurdiška, bet atrodo, kad toks status quo filmo kūrėjams yra lygiai tiek pat naudingas, kiek vieno tokio pagarsėjusio europarlamentaro teisinės neliečiamybės panaikinimo klausimas prieš rinkimus – daug naudingiau, kai niekas nėra išspręsta, nes tokiu būdų galima šią istoriją tęsti iki begalybės.

Aktorių pasirodymas ir techniniai dalykai

Aktorių aptarimą, ko gero, logiškiausia ir būtų pradėti būtent nuo B. Del Toro. Nežinia, kiek pats filmas yra pajėgus ištempti iki apdovanojimų lygio, bet šio aktoriaus pasirodymas tik dar kartą patvirtina jo išskirtinį talentą. Jo pastangos vaidinant Alechandrą tikrai vertos atskiro paminėjimo.

Savo lygį išlaiko ir Joshas Brolinas. Kita vertus, jo vaidinamas Metas Greiveris yra jau kiek kitoks, nei prieš trejetą metų. Nebeliko to atsainumo, to amerikietiško bravūriškumo – o jei ir liko, tai daugiau kaip šešėlis, o ne dominuojantis bruožas.

Pagrobtąją šešiolikmetę narkobarono dukterį Izabelą visai neblogai suvaidino jauna jos bendravardė Isabela Moner. Ji sugebėjo perteikti gana plačią paauglės išgyvenimų amplitudę: baimę, desperaciją, ryžtą, atkaklumą, užsispyrimą, šoką. Kaip misijos kuratorė Sintija trumpai šmėkšteli Catherine Keener – bet jos, kaip ir daugumos kitų aktorių pasirodymas yra epizodinis.

Kalbant apie techninę pusę, didesnių priekaištų, ko gero, nebūtų. Vėl pasitelkiamas filmavimas iš sraigtasparnio, naktinio matymo kameros ir panašūs techniniai triukai. Garso ir vaizdo montažas taip pat neužkliūva, visos techninės priemonės pasitelkiamos sukurti autentišką vaizduojamų įvykių įspūdį. Garso takeliui pasirinkta pirmoje dalyje naudota slogią nuotaiką kurianti neįkyri muzikinė kompozicija, kuri kartojama pakankamai dažnai.

Reziumė

„Sicario 2: kartelių karai“ – prieštaringą įspūdį paliekanti juosta, kurią tuo pačiu metu galima vertinti ir kaip pakankamai kokybišką (nors tuo pačiu ir gerokai nuobodų) veiksmo filmą, ir kaip begėdišką pigiausiais stereotipais paramstytą JAV propagandą. Aktorių – ypač B. Del Toro –pasirodymas vertas dėmesio, bet siužeto prasme tai labai nuviliantis ir bendrai istorijai tik minimalų poslinkį duodantis filmas. Ar šis tęsinys /šalutinis projektas buvo reikalingas? Geičiausiai ne. Tačiau, tikėtina, kad pažiūrėję jį per daug smarkiai nesispjaudysite – nors gelmių tarp visų tų susišaudymų ieškoti irgi nereikėtų.

Komentarai

Rašyti komentarą Sicario 2: Kartelių karai - recenzija

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.