Prieš porą metų kilusi #MeToo cunamio banga vilnija per pasaulį iki šiol. Moterys, prabilusios apie priekabiavimą darbe, vis dar kovoja su vyriškaisiais galios drakonais, leidžiančiais manipuliuoti užimama viršesne padėtimi. Šios bangos slopinti nepanoro ir amerikiečių režisierius Jay Roach, sukūręs biografinę dramą apie vieną pirmųjų priekabiavimo skandalų, nuvilnijusių „Fox“ televizijoje 2016-aisiais. Susipažinkit – „Skandalas“!
Jay Roach – kaip ir dauguma kino industrijoje dirbančių žmonių, geba ne tik režisuoti, bet ir rašyti scenarijus bei prodiusuoti filmus. Garsiausias jo režisūrinis darbas – visa serija Ostino Pouerso (angl. „Ostin Powers“, 1997-2002 m.) filmų, taip pat ne vienas televizinis serialas. Eilę metų kuriant komedijas, nenuostabu, kad kilo noras išbandyti kito kalibro filmo pasakojimą. Nes „Skandalas“ – tiek tema, tiek pačiu turiniu, užpildo visus draminio apibrėžimo kampus. Ar bent beveik visus.
Filmas pasakoja 2016-ųjų liepos mėnesio įvykius, vykusius „Fox“ televizijoje. Ilgametė laidų vedėja Gretchen Carlson (aktorė Nicole Kidman) imasi negirdėtų veiksmų, kuomet yra atleidžiama iš darbo – paduoda į teismą vykdantįjį televizijos direktorių Roger‘į Ails‘ą (aktorius John‘as Lithgow‘as) priekabiavimo darbe pagrindu. Turbūt tampa aišku, kokiu garsumu ši žinia nuvilnija, kai tokie kaltinimai pateikiami vienos didžiausių ir konservatyviausių televizijų vadovui. Istorijoje dominuoja ir dar dvi žurnalistės – viena, jau ilgametė vienos pagrindinių laidų vedėja, Megyn Kelly (aktorė Charlize Theron), kuri yra spaudžiama nusileisti ir būti viešai žeminamai net tokių valdžios žmonių, kaip būsimieji kandidatai į prezidentus (konkrečiai tuo metu – Donaldo Trumpo). Trečioji herojė – karjerą tik pradedanti, savo eterį užsitarnauti bandanti žurnalistė Keila Pospisil (aktorė Margot Robbie). Visas jas vienijantis vardiklis – patiriamas tuo metu, ar patirtas praeityje, spaudimas „užsitarnauti“ eterį seksualinių priekabių, jų atžvilgiu, būdu. Ir akistata su tiesa prieš save ir pasaulį – išdrįsti apie tai prabilti viešai, ar neigti ir taip išteisinti nusikalstantį asmenį.
Pradėti reikėtų turbūt nuo to, kokiu būdu yra pasirinkta pasakoti istorija. Apibrėžiama kaip dramos ir biografinis žanrai – būtent todėl parinkti kadrų planai, montažas primena žinių reportažų video. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne proporcingai teisingausio kadro paieškoms, tačiau jo turiniui – aktorių veiksmams, mimikoms, mizanscenoms (didelė dalis scenų vyksta televizijos redakcijos biure, kur aplink dūzgia daug žurnalistų, filmavimo studijose – už techniką atsakingų žmonių); taip pat kartais naudojamas greitas, ir ne visada „švarus“ priartinimas – kokie būna įvairių įvykių liudininkų užfiksuoti momentai, bandant įamžinti po ranka turimomis priemonėmis patį faktą. Taip pat yra keletas epizodų, kuriuose panaudoti tikri kadrai, kaip, pavyzdžiui, Donaldas Trumpas sakantis kokį įžeidžiantį komentarą. Todėl toks ne tobulas, kartais greitas, maišytas vaidybinių ir tikrų kadrų vaizdavimas, kuria greičiau televizinį, o ne kino formatą. Kuris, visgi pasitarnauja kalbant tokia filmo tema.
Viena pirmųjų žurnalisčių, su kuria yra supažindinamas žiūrovas – Megyn Kelly. Nemažą laiko dalį atrodo, kad bus pasakojama jos istorija (nežinant tikrųjų įvykių konteksto, kuri iš žurnalisčių pirmoji ėmėsi teisinių veiksmų), nes kitos dvi figūruojančios žurnalistės, rodomos lyg paralelinės, antraplanės istorijos veikėjos. Tik antroje filmo pusėje paaiškėja, kad teisinę ugnį įžiebė kita laidų vedančioji – Gretchen Carlson. Kuri, palyginus, manau tikrai gavo mažiau kino ekrano dėmesio. Toks istorijos pateikimas galbūt kiek neįprastas, kai nėra aiškios centrinės figūros siužete. Ar to protagonisto, užverdančio dramą, vaidmuo tampa labiau antraplanis. Didžioji dalis sąsajų atsiskleidžia antroje filmo pusėje, kai paaiškėja, kas vienija šias kelias žurnalistes, ir kelia klausimą, ar toliau jos liks susivieniję – išdrįs prabilti garsiai apie savo darbo užkulisius.
Feministinė istorija, sakysit. Aš pridurčiau, kad galbūt labiau – apie įvairiuose darbuose tvyrančią diskriminaciją, paremtą įgaliojimų galia ir lytimi. Todėl apie jas kalbėti reikia. Nebent esat vyras, užimantis vadovaujančią poziciją ir taikantis Roger‘io darbo metodus pavaldinėms. Tada jums tokia tema nepatiks. Tačiau apskritai – tokia tema ekranuose reikalinga, nes net jei ji jau ir yra eskaluojama garsiai ne vienerius metus, neįgauna tokio pokyčių pagreičio, koks turėtų būti. Gyvenant mūsiškiame, daug pasiekusiame amžiuje, turėtų savaime suprantama būti, kad ne sijono ilgis rodo galvos turinio pajėgumus, ir ne pagal tuos kreivus kriterijus turėtų būti skirstomi postai. Padėkos moterims, drįsusioms vienoms stoti prieš korporacinius devyngalvius slibinus, ieškant teisybės. Ši istorija, ir šis filmas parodo, kad net ir tokiose sunkiose kovose vienas lauke visgi gali būti karys.
Filmo turinio taip pat nereikėtų priimti už gryną pinigą, kad viskas lygiai taip pat vyko ir 2016-aisiais realybėje. Ne pati istorija, tačiau detalės. Tikroji Megyn, pamačiusi šį filmą minėjo, kad dalis scenų ir dialogų buvo beveik visiškai autentiški, tačiau dalis – išgalvoti, vardan draminės linijos. Vienas jų – filme rodoma, kaip Megyn nuvykusi į suvažiavimą, yra pasitinkama protestais ir piktais plakatais, nukreiptais prieš ją, tačiau realybėje, pasirodo tokio protesto prieš ją nebuvo.
Kalbant apie aktorius – surinktas tikrai neblogas, profesionalus kolektyvas. Štai Charlize Theron už šį vaidmenį yra nominuota šių metų Oskaruose, geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Margot Robbie – irgi už šį vaidmenį Oskaruose nominuota antraplanės geriausios aktorės kategorijoje. Nei viena iš šių nominacijų nestebina – abi aktorės su tokiu talentų bagažu, kad vargiai rastume abejojančių, ar jos geba įsigyventi į kuriamus personažus ekranuose. „Skandale“ – visos aktorės yra netgi fiziškai šiek tiek panašios į tikrąsias istorijos herojes. Aišku, daug liaupsių čia turėtų būti kostiumų ir grimo meistrams, kurie visas aktores puikiai įspraudė į tuos aptempiančius, kojas apnuoginančius (pagal televizijos vadovo pageidavimą) kostiumėlius, ar beveik identiškai sumeistravo šukuosenas. Štai, kad ir Charlize Theron herojė iš pradžių rodoma ilgais plaukais, vėliau – visiškai trumpais. Ir tai ne pačios aktorės savavališkas sprendimas – jei interneto paieškos platybėse paieškotumėte tikrosios Megyn Kelly – rastumėte tokias pačias – tiek ilgų, tiek trumpų plaukų – šukuosenas.
Atskiro paminėjimo galbūt nusipelno aktorius John‘as Lithgow‘as, įkūnijęs pagrindinį istorijos nelabąjį – Roger‘į Ails‘ą. Po storu grimo sluoksniu paslėptas, į antsvorio kostiumą įkinkytas aktorius puikiai šlubčioja lazdele, „moko“ jaunas merginas tiesų kaip patekti į televizijos eterį, ir pasigardžiuodamas čepsi matydamas ilgas moteriškas kojas po trumpais sijonėliais. Jei kam nors šis aktorius yra žinomas tik iš senų filmų, kuriuose jis daugiau vaidindavo įvairius kiaušingalvius ateivius, tai šis vaidmuo būtų puikus įrodymas, kad jis geba daugiau.
„Skandalas“ – dėmesio vertas, nepatogią, tikrą temą į ekraną perkeliantis filmas. Ne apie feminizmą, o apie lygių teisių paieškas darbo sektoriuje. Apie keletą moterų, drįsusių garsiai kovoti su neteisybe. Kiek eklektišku, kartais lyg žinių reportažų formatu pateiktas filmas. Šiek tiek padriku siužetu, tačiau net su Oskarams nominuotų aktorių sąstatu.
Jay Roach – kaip ir dauguma kino industrijoje dirbančių žmonių, geba ne tik režisuoti, bet ir rašyti scenarijus bei prodiusuoti filmus. Garsiausias jo režisūrinis darbas – visa serija Ostino Pouerso (angl. „Ostin Powers“, 1997-2002 m.) filmų, taip pat ne vienas televizinis serialas. Eilę metų kuriant komedijas, nenuostabu, kad kilo noras išbandyti kito kalibro filmo pasakojimą. Nes „Skandalas“ – tiek tema, tiek pačiu turiniu, užpildo visus draminio apibrėžimo kampus. Ar bent beveik visus.
Filmas pasakoja 2016-ųjų liepos mėnesio įvykius, vykusius „Fox“ televizijoje. Ilgametė laidų vedėja Gretchen Carlson (aktorė Nicole Kidman) imasi negirdėtų veiksmų, kuomet yra atleidžiama iš darbo – paduoda į teismą vykdantįjį televizijos direktorių Roger‘į Ails‘ą (aktorius John‘as Lithgow‘as) priekabiavimo darbe pagrindu. Turbūt tampa aišku, kokiu garsumu ši žinia nuvilnija, kai tokie kaltinimai pateikiami vienos didžiausių ir konservatyviausių televizijų vadovui. Istorijoje dominuoja ir dar dvi žurnalistės – viena, jau ilgametė vienos pagrindinių laidų vedėja, Megyn Kelly (aktorė Charlize Theron), kuri yra spaudžiama nusileisti ir būti viešai žeminamai net tokių valdžios žmonių, kaip būsimieji kandidatai į prezidentus (konkrečiai tuo metu – Donaldo Trumpo). Trečioji herojė – karjerą tik pradedanti, savo eterį užsitarnauti bandanti žurnalistė Keila Pospisil (aktorė Margot Robbie). Visas jas vienijantis vardiklis – patiriamas tuo metu, ar patirtas praeityje, spaudimas „užsitarnauti“ eterį seksualinių priekabių, jų atžvilgiu, būdu. Ir akistata su tiesa prieš save ir pasaulį – išdrįsti apie tai prabilti viešai, ar neigti ir taip išteisinti nusikalstantį asmenį.
Pradėti reikėtų turbūt nuo to, kokiu būdu yra pasirinkta pasakoti istorija. Apibrėžiama kaip dramos ir biografinis žanrai – būtent todėl parinkti kadrų planai, montažas primena žinių reportažų video. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne proporcingai teisingausio kadro paieškoms, tačiau jo turiniui – aktorių veiksmams, mimikoms, mizanscenoms (didelė dalis scenų vyksta televizijos redakcijos biure, kur aplink dūzgia daug žurnalistų, filmavimo studijose – už techniką atsakingų žmonių); taip pat kartais naudojamas greitas, ir ne visada „švarus“ priartinimas – kokie būna įvairių įvykių liudininkų užfiksuoti momentai, bandant įamžinti po ranka turimomis priemonėmis patį faktą. Taip pat yra keletas epizodų, kuriuose panaudoti tikri kadrai, kaip, pavyzdžiui, Donaldas Trumpas sakantis kokį įžeidžiantį komentarą. Todėl toks ne tobulas, kartais greitas, maišytas vaidybinių ir tikrų kadrų vaizdavimas, kuria greičiau televizinį, o ne kino formatą. Kuris, visgi pasitarnauja kalbant tokia filmo tema.
Viena pirmųjų žurnalisčių, su kuria yra supažindinamas žiūrovas – Megyn Kelly. Nemažą laiko dalį atrodo, kad bus pasakojama jos istorija (nežinant tikrųjų įvykių konteksto, kuri iš žurnalisčių pirmoji ėmėsi teisinių veiksmų), nes kitos dvi figūruojančios žurnalistės, rodomos lyg paralelinės, antraplanės istorijos veikėjos. Tik antroje filmo pusėje paaiškėja, kad teisinę ugnį įžiebė kita laidų vedančioji – Gretchen Carlson. Kuri, palyginus, manau tikrai gavo mažiau kino ekrano dėmesio. Toks istorijos pateikimas galbūt kiek neįprastas, kai nėra aiškios centrinės figūros siužete. Ar to protagonisto, užverdančio dramą, vaidmuo tampa labiau antraplanis. Didžioji dalis sąsajų atsiskleidžia antroje filmo pusėje, kai paaiškėja, kas vienija šias kelias žurnalistes, ir kelia klausimą, ar toliau jos liks susivieniję – išdrįs prabilti garsiai apie savo darbo užkulisius.
Feministinė istorija, sakysit. Aš pridurčiau, kad galbūt labiau – apie įvairiuose darbuose tvyrančią diskriminaciją, paremtą įgaliojimų galia ir lytimi. Todėl apie jas kalbėti reikia. Nebent esat vyras, užimantis vadovaujančią poziciją ir taikantis Roger‘io darbo metodus pavaldinėms. Tada jums tokia tema nepatiks. Tačiau apskritai – tokia tema ekranuose reikalinga, nes net jei ji jau ir yra eskaluojama garsiai ne vienerius metus, neįgauna tokio pokyčių pagreičio, koks turėtų būti. Gyvenant mūsiškiame, daug pasiekusiame amžiuje, turėtų savaime suprantama būti, kad ne sijono ilgis rodo galvos turinio pajėgumus, ir ne pagal tuos kreivus kriterijus turėtų būti skirstomi postai. Padėkos moterims, drįsusioms vienoms stoti prieš korporacinius devyngalvius slibinus, ieškant teisybės. Ši istorija, ir šis filmas parodo, kad net ir tokiose sunkiose kovose vienas lauke visgi gali būti karys.
Filmo turinio taip pat nereikėtų priimti už gryną pinigą, kad viskas lygiai taip pat vyko ir 2016-aisiais realybėje. Ne pati istorija, tačiau detalės. Tikroji Megyn, pamačiusi šį filmą minėjo, kad dalis scenų ir dialogų buvo beveik visiškai autentiški, tačiau dalis – išgalvoti, vardan draminės linijos. Vienas jų – filme rodoma, kaip Megyn nuvykusi į suvažiavimą, yra pasitinkama protestais ir piktais plakatais, nukreiptais prieš ją, tačiau realybėje, pasirodo tokio protesto prieš ją nebuvo.
Kalbant apie aktorius – surinktas tikrai neblogas, profesionalus kolektyvas. Štai Charlize Theron už šį vaidmenį yra nominuota šių metų Oskaruose, geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Margot Robbie – irgi už šį vaidmenį Oskaruose nominuota antraplanės geriausios aktorės kategorijoje. Nei viena iš šių nominacijų nestebina – abi aktorės su tokiu talentų bagažu, kad vargiai rastume abejojančių, ar jos geba įsigyventi į kuriamus personažus ekranuose. „Skandale“ – visos aktorės yra netgi fiziškai šiek tiek panašios į tikrąsias istorijos herojes. Aišku, daug liaupsių čia turėtų būti kostiumų ir grimo meistrams, kurie visas aktores puikiai įspraudė į tuos aptempiančius, kojas apnuoginančius (pagal televizijos vadovo pageidavimą) kostiumėlius, ar beveik identiškai sumeistravo šukuosenas. Štai, kad ir Charlize Theron herojė iš pradžių rodoma ilgais plaukais, vėliau – visiškai trumpais. Ir tai ne pačios aktorės savavališkas sprendimas – jei interneto paieškos platybėse paieškotumėte tikrosios Megyn Kelly – rastumėte tokias pačias – tiek ilgų, tiek trumpų plaukų – šukuosenas.
Atskiro paminėjimo galbūt nusipelno aktorius John‘as Lithgow‘as, įkūnijęs pagrindinį istorijos nelabąjį – Roger‘į Ails‘ą. Po storu grimo sluoksniu paslėptas, į antsvorio kostiumą įkinkytas aktorius puikiai šlubčioja lazdele, „moko“ jaunas merginas tiesų kaip patekti į televizijos eterį, ir pasigardžiuodamas čepsi matydamas ilgas moteriškas kojas po trumpais sijonėliais. Jei kam nors šis aktorius yra žinomas tik iš senų filmų, kuriuose jis daugiau vaidindavo įvairius kiaušingalvius ateivius, tai šis vaidmuo būtų puikus įrodymas, kad jis geba daugiau.
„Skandalas“ – dėmesio vertas, nepatogią, tikrą temą į ekraną perkeliantis filmas. Ne apie feminizmą, o apie lygių teisių paieškas darbo sektoriuje. Apie keletą moterų, drįsusių garsiai kovoti su neteisybe. Kiek eklektišku, kartais lyg žinių reportažų formatu pateiktas filmas. Šiek tiek padriku siužetu, tačiau net su Oskarams nominuotų aktorių sąstatu.
