Ponios ir ponai! *Būgnai* Taip! Mes turime dar vieną kompiuterinio žaidimo ekranizaciją! Šiurpusis Slendermenas nužengia iš kompiuterių vaizduoklių (kalbininkai ploja katučių) į didžiuosius kino ekranus. Kraują stingdanti Slendermeno koncepcija buvo įvertinta ir paleista į pasaulį kaip nauja siaubo istorija, kurią galima ne tik sužaisti. Tačiau žinant, kaip dažniausiai pasibaigia kompiuteriniams žaidimams nusprendus peržengti tą plonytę raudoną liniją ir įlysti į kino ekranus, pažiūrėkime, ar čia tik nebuvo tik dar vienas koncepcinis fiasko?
Taigi… Slendermenas. Pasikapsčius giliau galima atrasti, jog šios kraupios figūros atsiradimas nėra tiesiogiai gryna kompiuterinio žaidimo idėja – tai atsiranda vėliau, tarsi esminės jo idėjos realizavimas. Trumpai tariant, Slendermenas – tai viename internetinių forumų išvesta koncepcija apie antžmogiškai ilgių galūnių blyškų beveidį savininką, kuris keisčiausiomis aplinkybėmis grobia vaikus. Forume paleidus konkursą sukurti paranormališkiausius atvaizdus – toks vyrukas Erikas Knudtsenas pristatė Slendermeno idėją, kuri internetus tiesiog nupūtė. Bet per daug nesileidžiant į šiuos…faktų miškus, pažiūrėkime, kaip atrodo Slendermeno vaidybinė karjera?
He always sees you…
Filmas prasideda – ir praktiškai visąlaik filtruojasi – su keturių mergaičių kompanija, kurios ropščiasi per savo gyvenimus mažame Amerikos miestelyje. Nė kiek nenusileisdamos bendraamžiams vaikinams – jos savo ruožtu savaitgalius praleidžia savo namų rūsiuose kartu – gerdamos degtinę, žiūrėdamos moteriškus pornografinius filmus (žinau, pasirodo yra ir tokių?) ir kalbėdamos apie vaikinus. Eilinį vakarą viena jų pasiūlo išdrįsti „priburti“ Slendermeną, nes vaikinai irgi planuoja tai daryti. Na, ir priburia. Ir, kaip įsivaizduojate, geruoju čia niekas nesibaigia.
Kaip aš įvardinčiau šį siužetą? Na… Įsivaizduokite, kad leidžiatės nuo aukščiausio pasaulio kalno…su baisiausia gyvenime diarėja. Taip, būtent. Filmas visiškai išsitaškęs į gabalus, neturi jokio užčiuopiamo pulso bei atbulomis daužosi į kairę ir dešinę. Keturių mergaičių istorija man iš karto sukėlė feministines asociacijas su tokiais projektais kaip „IT“ arba „Stranger Things“, kur pagrindinį dėmesį sugeria vyriškos kilmės protagonistai. Žinoma, idėja sveikintina, tačiau realizuota tiesiog siaubingai – ar dėl to, kad minutėmis prastėjantis filmo kontekstas supjovė visą atmosferą, ar dėl to, kad jos tiesiog buvo…kietuoles primetančios mažos verksnės – aš nežinau – tiesiog bandžiau išgyventi šį filmą. Blogąja prasme.
Kas dar blogiau, kad pats Slendermenas – nors filmas ir apie jį – kažkur tūnojo trečiam ar tai ketvirtam plane – siužete palikdamas tik savo kvapą (visai kaip tas naujai senas filmas apie Godzilą, kur ji per visą ekrano laiką pasirodė… kiek? gal penkias minutes?). Ir pats filmas nebuvo kažkoks siaubo žanro – čia visą laiką tiesiog laikėsi erzinanti įtampa, kurios kampų režisierius užlankstyti su Slendermenu taip ir nesugebėjo. Sveikinu, buvo viena smūginė vieta, per kurią krūptelėjau. Visas kitas siužeto laikas – mažų mergaičių Santa Barbara aka „kaip čia dabar neprasileidus nuo Slendermeno“. Tikiuosi perteikiau mintį. Nes bandau tvardytis.
Techniškumai… nors kam jie rūpi?
Scenarijus. Pamenat diarėją? Tai va. Tualetinio popieriaus irgi neduota. Visiška funkcinė pamazgų duobė. Nei įdomu klausytis, nei kas ten rūpi. Slysti su didėjančiu pagreičiu, kol pasieki kraštą. Aktorių vaidyba? Kaktusai su jelapenais – degina ir skauda vienu metu. Ne. Tiesiog ne. Techninė filmo pusė? Tiesiog patylėsiu. Siužetas čia tiesiog viską suvažinėja su asfalto volu. Patikėkit.
Pagaliau užbaigiant…
Nuoširdžiai pataupykit pinigus. Tiesiog. Tame filme Jūs nieko nepametėt, juolab nieko nerasit ir išeisit dar labiau sugniuždyti. Kitaip tariant – po šito filmo lietuviškas kinas atrodys kaip visai nieko reikalas. Bet jeigu čia Jūsų siekiamybė – tuomet galiu tik rekomenduoti jį pamatyti.