„Vartai į anapus“ (angl. „Down A Dark Hall“) yra naujausias Rodrigo Cortés’o filmas, paremtas 1974-ųjų knyga. Tai – vieno iš daugelio autorės Lois Duncan kūrinių, kurios žymiausias iki dabar buvo „Aš žinau, ką veikei aną vasarą“ (angl. „I Know What You Did Last Summer“), adaptacija didžiajam ekranui. Su keliais įžymiais aktoriais, patyrusiu režisieriumi ir neblogai žinoma knyga, tapusia scenarijaus pagrindu, šis siaubo filmas, iš pirmo žvilgsnio, turėjo visai neblogą potencialą.
Siužetas
Katerina yra mergina, patirianti gausybę problemų. Vaikystėje mirus jos tėčiui, Katerinos charakteris tapo nevaldomas ir ji vis įsivelia į konfliktines situacijas mokykloje bei namuose. Problemos mokykloje privertė jos šeimą imtis griežtesnių priemonių ir jie išsiunčia Kateriną į specialų internatą išdykusioms merginoms, patiriančioms panašių sunkumų. Čia ji sutinka naujas drauges, keistą mokyklos personalą ir bando pasitaisyti. Tačiau iš šono atrodanti paprasta mokykla slepia kraupią praeitį ir paslaptį.
Scenarijus
Kadangi scenarijus yra adaptuotas pagal knygą, akivaizdu, kad visos scenos atkartoja skirtingus skyrius. Kai kurioms šioms scenoms skiriama atitinkamai laiko, tačiau matyti, kad buvo praleista nemažai detalių, ypač personažų vystimas, išskyrus pagrindinę veikėją Kateriną. Taip pat akivaizdu, kad buvo praleista daug pranašingų ženklų pradžioje, nes filmo metu įvyksta daug dalykų, kurie lieka tiesiog nepaaiškinti ar neišplėsti. Nors tokie dalykai padeda filmui tapti nenuspėjamam, jis taip pat tampa nelogiškas ir pabaigoje pavirsta į beprotybę. Nors yra klaidų, nelogiškumų ir filmo tonas keičiasi labai netikėtai, filmo scenaristai atliko geriausią darbą, kurį galėjo, sutrumpindami 200 puslapių knygą. Filmas galėjo būti ilgesnis ir skirti daugiau laiko merginoms, kurios, neskaitant išvaizdos, čia neturi jokių išsissikiriančių bruožų.
Techninė pusė
Nors Rodrigo Cortés’as yra sukūręs beveik 10 filmų, šioje juostoje jis padarė vieną ryškią klaidą. Nuo pirmo kadro ji yra matoma – filmas yra nufilmuotas skaitmenine kamera, o kaip šviesos šaltinis dažniausiai naudojamos žvakės, ugnis ir natūralus apšvietimas. Dėl to taip apšviestos scenos atrodo tragiškai, nes ugnis, šešėliai ir personažai neturi ryškaus kontrasto ir viskas susilieja. Scenose, kuriose apšvietimas yra profesionalus, filmas atrodo neblogai. Taip pat nežinau, ar čia buvo kino teatro, ar filmo problema, bet žiūrint labai tamsias scenas buvo sunku suvokti, kas darosi ar kas juda, nors filme nebuvo daug greitų kameros judesių, tas nepadėjo kai kuriose, dažniausiai siaubo, scenose. Nors didžiausia problema buvo filmo vizualinė pusė, jo garso takelis taip pat nepaliko didelio įspūdžio, ne dėl nekokybiškos muzikos – ji buvo tinkama. Bėda buvo ta, kad visos filmo dainos buvo naudojamos po kelis kartus, bet ne kaip teminės, konkretiems personažams priskirtos melodijos, o tiesiog buvo kartojamos paprastose scenose. Didžiausias filmo pliusas yra pati mokykla, matyti, kad filmavimas vyko tikroje vietoje ir dekoracijos labai pagyvino šiaip niūrią aplinką.
Aktoriai
Prieš kalbant apie vaidinimo kokybę reikia paminėti, kad filmo personažai yra akivaizdžiai mokyklinio amžiaus, tačiau daugelis aktorių atrodo gerokai vyresnės. Tai nėra nauja problema, tačiau šiais laikais yra daug kokybiškų filmų su atitinkamo amžiaus aktoriais. Be tos problemos vaidyba yra labai nepastovi, ne savo kokybe, bet atrodo, kad kai kurie žmonės vaidina ne tame pačiame filme. Kai kurios merginos bando elgtis natūraliai, kai kurios yra perdėtai komiškos, o mokyklos direktorė Uma Thurman, atrodo, puikiai leidžia laiką, perdėtai vaidindama kiekvienoje scenoje. Filme taip pat yra nuostabių aktorių kaip Pipas Torrensas, tačiau nebuvo jokių scenų, kur jis būtų galėjęs parodyti savo talentą.
Siaubas, humoras ir viskas tarp
Šis filmas yra reklamuojamas kaip siaubo, tačiau jį žiūrint greitai suprantama, kad tonas yra nepastovus. Scenos šokinėja viena tarp kitos su skirtingais tonais, apšvietimu ir vaidyba. Vienoje scenoje gali tvyroti įtampa, kitoje gauname paranormalaus siaubo, po to netikėtai pereiname prie komiškos scenos dėl merginų tarpusavio problemų, po to vėl pakeičiamas tonas į šeimos dramą ir taip pirmyn atgal. Filmas turi be galo daug įvairių žanrų elementų ir režisierius su aktoriais sugeba kažkaip išlaikyti šią beprotybę beveik iki filmo pabaigos, kol viskas tiesiog pavirsta į chaosą. Nors filmo siužetas yra nuspėjamas, jo tono pokyčiai niekada neleis nurimti ir niekada nežinosi, ko tikėtis. Taip pat drąstiški perėjimai nuo komedijos iki siaubo padeda greitai nuraminti ir vėl išgąsdinti žiūrovą. Nors kiekvienoje scenoje jos tikslas yra aiškus, jos rezultatas dažnai būna netikėtas – kai kurios siaubo scenos buvo juokingos, o kai kurios juokingos scenos buvo tiesiog nejaukios.
Reziumė
„Vartai į anapus“ palieka nevienareikšmį įspūdį. Man buvo baisu, juokinga tada, kai filmas to norėjo, tačiau buvo ir momentų, kai rezultatas buvo ne toks jau malonus. Manau, šiame beprotybės maišinyje visi atras ką nors, kas jiems patiks, tačiau ir, be abejonės, pamatys daugelį dalykų, kurie nepaliks didelio įspūdžio.