Operos "Kaimo garbė / Pajacai" transliacija

Įvadas

„Kaimo garbė“ – vienos dalies opera. Dėl savo trumpumo ji dažniausiai atliekama kartu su opera „Pajacai“. Abiejų operų tema – mirtis, nulemta įsimylėjėlių pavydo. „Kaimo garbės“ veiksmas vyksta Sicilijos kaime, kur verda aistros, vadovaujamasi šėlstančiais jausmais. Tuo tarpu tikra istorija paremtos operos „Pajacai“ veiksmas vyksta Kalabrijos kaime, į kuri vaidinti atvyksta klajojančių aktorių trupė.

Kaimo garbė

Pietro Mascagni „Kaimo garbė“ – vienos dalies „melodrama“, sukurta remiantis to paties pavadinimo Giovanni Verga pjese. Tai pirmoji Italijos verizmo mokyklos opera. Pirmą kartą atlikta 1980 metais „Costanzi“ teatre Romoje ir sulaukusi didelės sėkmės, opera greitai buvo statoma visoje Italijoje, Europoje ir Amerikoje, o Barseloną ir Madridą pasiekė 1891 metais. Nuo to laiko ji lieka tarptautiniame operų repertuare.

Pirma dalis

Velykų rytas, Sicilijos kaimo aikštė. Aplink aikštę stovi bažnyčia, taverna ir mamos Liučijos namas. Pasirodo jauna mergina Santuza ir klausia Liučijos, kur jos sužadėtinis – Liučijos sūnus Turidas. Liucija sako, kad jis išvyko į Frankofontę, vyno šventę, bet Santuza žino, kad jį matę kaime ankstų rytą. Vežėjas Alfijus, kuris yra vedęs Lolą, atvyksta įsigyti vyno. Liučija kartoja, kad Turidas išvyko vyno į Frankofontę, bet Alfijus taip pat su ja nesutinka, sakydamas, kad matė jį šį rytą šalia savo namo.

Iš bažnyčios girdėti Velykų himno melodija. Santuza, su dramatišku romantizmu papasakoja Liučijai apie savo ryšius su Turidu. Prieš jam išvykstant į armiją, Turidas mergino Lolą, bet grįžęs rado ją ištekėjusią už Alfijaus, todėl nusiraminimo ieško Santuzos meilėje. Bet Lola pavydėjo ir prisiekė jį susigrąžinti. Dabar Turidas ja vėl susižavėjęs ir Santuza, kuri įtaria, kad laukiasi, jaučiasi pažeminta ir nelaiminga. 

Aikštėje pasirodo Turidas ir piktai sureaguoja į Santuzos šiurkščius priekaištus. Tuomet dainuodama populiarią dainą ateina Lola. Abi moteris apsikeičia pagiežingomis užuominomis ir nejaukiai pasijautęs Turidas nuseka Lolą į bažnyčią, nepaisydamas Santuzos maldavimų. Santuza, įskaudinta ir įsižeidusi, prakeikia jį. Kai atvyksta Alfijus, ji negali susilaikyti ir atkeršija pasakydama jam apie jo žmonos romaną su Turidu. Alfijus reaguoja šaltu įniršiu ir prisiekia, kad iki nakties liesis kraujas – tai išgąsdina Santuzą. 

Tikintieji išeina iš bažnyčios ir vyrai patraukia išgerti į taverną. Turidas pasiūlo tostą ir sulaukia draugų palaikymo. Pasirodžius Alfijui, Turidas pasiūlo taurę vyno jam, bet šis piktai atsisako. Lola sunerimsta. Kita moteris, kuri taip pat susirūpinusi, išlydi ją. Turidas, susitaikęs su neišvengiamybe, priima Alfijaus tylų iššūkį. Pagal vietinį paprotį, abu dvikovos dalyviai apsikabina ir Turidas įkanda į Alfijaus dešinę ausį. Tuomet Turidas prisimena Santuzą ir jaudinančiai prisipažįsta, kad jis su ja neteisingai pasielgė. Alfijus sako palauksiantis jo už vaismedžių sodo.

Pasirodo Liučija. Turidas atsisveikina su ja prašydamas palaiminimo ir maldaudamas būti motina Santuzai, kurią jis pažadėjo vesti. Jis išeina į savo lemtingą susitikimą. Pasirodo Santuza ir ieško nusiraminimo pas Liuciją. Visi kaimiečiai smarkiai susirūpinę. Girdisi triukšmas ir verksmai, atskuba kelios moterys ir viena jų garsiai praneša baisią žinią „Mūsų kaimynas Turidas nužudytas!“.

Pajacai

Ruggero Leoncavallo „Pajacai“ – drama, sudaryta iš prologo ir dviejų dalių. Libretą operai sukūrė pats kompozitorius. Pirmiausia ją pastatyti buvo patikėta „Teatro dal Verme“ Milane 1892 metais, praėjus dviems metams po „Kaimo garbės“ triumfo Romoje. Ji atitinka naujos verizmo mokyklos principus ir yra paremta tikra istorija: akrobato, kaltinamo iš pavydo nužudžius moterį, byla, kurią nagrinėjo Leoncavallo tėvas, Kalabrijos teisėjas. Kai kurie šią operą lygina su Catulle Mendès „La femme de Tabarin“ (1887) ir Joaquín Estébanez (slapyvardžiu Manuel Tamayo y Baus) „Un drama nuevo“ (1867). „Pajacai“ buvo sutikta su dideliu entuziazmu ir iš eilės statoma įvairiose Italijos ir Europos dalyse  (Barselonoje 1895 metais), taip pat Amerikoje. Ji ir toliau lieka pasauliniame operos repertuare.

Operos veiksmas vyksta Montalto Uffugo kaime Kalabrijoje Dangun ėmimo šventės metu 1865-1870 metais.

Prologas

Klounas Tonijus, apmaudo pilnas kuprius, pasirodo pro uždangos plyšį. Jis prisistato kaip prologo personifikacija ir dainuoja ariją, kuria nusakoma verizmo mokyklos esmė: ji vaizduoja gyvenimo akimirką, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka Žmogui. Jis tęsia vis garsiau tardamas „Nagi, pradedam!“

Pirma dalis

Klajojančių artistų trupė pastatė sceną mažo kaimelio aikštėje. Šventiškai pasipuošę kaimiečiai atvyksta švęsti. Kitas klounas Kanijus, kuris vadovauja trupei, paskelbia apie spektaklį. Tonijus prieina padėti Kanijaus žmonai Nedai, kuri vaidins Kolombiną, išlipti iš vežimo, tačiau Kanijus, užvaldytas pavydo, suduoda jam ir nuveja šalin. Tonijus pasišalina prisiekdamas atkeršyti. Ūkininkai pakviečia Kanijų taurei vyno ir pradeda laidyti juokelius apie Tonijų. Kanijus reaguoja įspėdamas: nors toks elgesys kelia juoką scenoje, jis netoleruos jo realiame gyvenime. 

Pasirodo muzikantai, skamba varpai ir kaimiečiai užtraukia linksmą populiarią dainą. Kai Neda lieka viena, ji garsiai nuogąstauja dėl savo vyro reakcijos, bet galiausiai jos dėmesį atitraukia graži rugpjūčio popietė, skraidantys paukščiai – ji svajoja apie laisvę. Pasirodo Tonijus ir ilgesingai žiūri į ją, bet Neda su juo elgiasi priešiškai, su panieka.  Jai išsijuokus iš jo meilės prisipažinimo, kyla įtampa, Tonijus pasijunta apimtas nevilties. Jis grasina jai ir mėgina pabučiuoti, bet Neda suduoda jam per veidą botagu. Jis pradeda elgtis dar grėsmingiau, kol Neda įžeidinėdama jį galiausiai išveja. Prie jos prieina Silvijus – ją įsimylėjęs kaimietis. Ji sako, kad Tonijaus požiūris ją gąsdina ir Silvijus ragina ją palikti trupę. Tonijus tūno pasislėpęs ir išgirsta, kai jie susitaria naktį pabėgti, bei nuskuba perspėti Kanijaus. Pastarasis įsiveržia šaukdamas, bet Silvijus spėja pasprukti. Tonijaus ciniškas juokas užsitraukia Nedos panieką. Tuomet Kanijus reikalauja jam pasakyti meilužio vardą, bet Neda ryžtingai atsisako jį atskleisti. Kanijus taip įsiutęs, kad puola ją, bet pasirodo jaunas klounas Bepė ir primena jam, kad netrukus prasidės šou.

Tai sugrąžina Kanijų į žemę. Tonijus įtikina jį apsimesti, kad viskas gerai, ir pasiūlo atidėti kerštą iki spektaklio pabaigos. Kanijus skundžiasi savo sunkia padėtimi: jis turi privesti žiūrovus juoktis tuo metu, kai viskas, ko nori jis, tai – verkti. Jo išpažintis kulminaciją pasiekia tariant žodžius „Juokis, kloune!“.

Antra dalis

Vieta ta pati, tačiau atėjo vakaras ir renkasi žiūrovai. Neda, kuri renka pinigus, maldauja Silvijaus būti atsargiam. Prasideda spektaklis. Kolombina (Neda), žinodama, kad jos vyras Pajacas (Kanijus) negrįš iki vėlumos, laukia savo meilužio Arlekino (Bepės). Girdėti, kai Arlekinas lauke dainuoja serenadą, bet kai Kolombina duoda jam ženklą įeiti, Tadėjus (kurį vaidina Tonijus) atvyksta su pirkiniais. Po to seka komiška scena, kurioje Tadėjus, nenatūraliai vadindamas, prisiekia, kad jis taip pat myli Kolombiną ir ketina pasinaudoti proga, kad jos vyro nėra. Įsiterpia Arlekinas, sugriebia Tadėjų už ausies, trenkia jam ir išmeta lauk, prajuokindamas kaimo žiūrovus. Kol Tadėjus dairosi Kolombinos vyro, meilužiai kartu vakarieniauja. Arlekino pasiūlo Kolombinai duoti migdomųjų savo vyrui, kad jie galėtų naktį kartų pabėgti.

Tadėjus ateina perspėti juos, kad atvyko įniršęs Pajacas ir ieško ginklo norėdamas atkeršyti. Arlekinas pabėga per langą, primindamas Kolombinai apie jų sutartą susitikimą. Pasirodo Kanijus Pajaco kostiumu ir pradeda priekaištauti Nedai. Jo pavydas sužadintas, bet kurį laiką jis bando jį slėpti ir tęsti vaidybą. Jis paklausia Kolombinos apie vyrą, kuris buvo su ja, o ji atsako, kad su ja buvo vienintelis Tadėjus.  Pastarasis ironiškai užsimena, kad Kolombina yra dora ir nekenčia melo. Į tai žiūrovai reaguoja smarkiu juoku ir Kanijus, priimdamas tai kaip asmeninį įžeidimą, prarandą savitvardą.

Veiksmas finalinėje scenoje nebėra spektaklio dalis. Kanijus pasako žiūrovams, kad jis priverstas elgtis taip, kaip bet kuris kitas vyras ir dar kartą reikalauja pasakyti žmonos meilužio vardą. Kai Neda bando toliau vadinti, jis nemandagiai pertraukia ją ir dainuoja savo paskutinę ariją – „Ne, aš ne klounas“. Dainoje jis pasakoja, kaip priėmė Nedą, kai ji buvo badaujanti našlaitė, davė jai savo pavardę bei meilę, o ji už pasitikėjimą atsilygino nedėkingumu. Veiksmui vystantis, kaimiečiai pradeda spėlioti, ar jie tebežiūri vaidinimą, ar stebi realybę. Bepė beviltiškai bando užkirsti kelią nelaimei, Kanijus paklaikusiai reikalauja, kad jam būtų atskleista Nedos meilužio tapatybė, o Neda ir toliau atkakliai atsisako. Kanijus griebia peilį nuo stalo ir nuduria ją. Susmukdama ji šaukia Silvijų, kuris atskuba ir Kanijus jį taip pat nuduria. Kanijus baigia operą atsisukdamas į žiūrovus ir ištardamas žinomus baigiamuosius „Commedia dell‘Arte“ (liet. kaukių komedija) žodžius: „Komedija baigta“.