Operos „Sevilijos kirpėjas“ transliacija

Gioacchino Rossinio 1816 m. sukurta komiška opera „Sevilijos kirpėjas“ (Il barbiere di Siviglia) yra jo kūrybos perlas ir kartu su W.A.Mozarto opera „Figaro vedybos“ bei G.Verdi vėlyvuoju šedevru „Falstafas“ tapo puikiausiais italų komiškosios operos pavyzdžiais.
G.Rossinio opera „Sevilijos kirpėjas“ pasižymi virtuozinėmis vokalinėmis partijomis, išpuoštomis koloratūromis, pasažais. Muzikoje naudojama daug įvairių šokių – skamba ir tarantela, ir valso ritmai, netgi polonezas. Ši opera geriausiai atspindi jos kūrėjo ugningą temperamentą ir šmaikštų charakterį, ji kupina neišsenkančio humoro ir švelnios satyros.

Trumpas operos turinys: 

Gydytojas Bartolas akylai sergi nuo gerbėjų savo augintinę Roziną, nes pats tikisi ją vesti. Ją taip pat pamilo Grafas Almaviva. Jis persirengęs studentu po jos langais dainuoja serenadas, tačiau kiekvieną Rozinos žingsnį seka įkyrusis globėjas. Grafas prašo pagalbos muzikanto, kirpėjo ir išdaigininko Figaro. Figaras pataria grafui persirengti kareiviu ir Bartolo namuose reikalauti pastogės. Apsimetėlis kareivis įsiveržia į Bartolo namus, kyla sąmyšis, kurio metu grafas perduoda raštelį Rozinai. Padedamas Figaro Almaviva dar kartą aplanko Roziną – šįkart jau persirengęs muzikos mokytoju, bet Bartolas nugirsta jų pokalbį. Jis išsiunčia savo pagalbininką Bazilį pakviesti notarą, kad galėtų kuo skubiau vesti Roziną ir apšmeižią jos mylimąjį studentą. Bartolas, bijodamas, kad niekas nepagrobtų Rozinos, išbėga ieškoti sargybos. Tuo tarpu Figaras ir Almaviva suspėja pasakyti Rozinai tiesą. Ateina notaras, bet sutuokia jis Almavivą ir Roziną. Bazilis už pinigus sutinka tapti liudininku. Grįžęs Bartolas supranta, kad liko apmulkintas ir pražiopsojo Roziną bei jos turtus.