Uždaryti
Bohemijos Rapsodija (Bohemian Rhapsody)
Bohemijos Rapsodija (Bohemian Rhapsody)
Premjera
2 Lap 2018
Trukmė
135 min.
Pilnas aprašymas
8,77

Vidutinis vertinimas

Bohemijos Rapsodija (Bohemian Rhapsody)

Biografinis Drama Miuziklas Amžiaus cenzas: N-13 135 min.

„Bohemijos Rapsodija“ – legendinės britų roko grupės „Queen“, jų muzikos ir išskirtinio vokalisto Fredžio Merkurio, ne tik nugalėjusio stereotipus, bet ir tapusio vienu populiariausių muzikantų visoje planetoje, šventė!

Pilnas aprašymas

Fenomenalus ir meteorinis grupės išsiveržimas... Jų ikoniškos dainos ir revoliucinis skambesys! Grupę skaldantys užkulisiai ir Fredžio nekontroliuojamas gyvenimo būdas... Ir vieną įsimintiniausių pasirodymų „Live Aid“ koncerte, kurio metu visi 72 tūkstančiai stadione susirinkę žiūrovai kartu su grupe plojo, lingavo ir šokinėjo – tai iki šiol laikomu geriausiu visų laikų gyvojo roko pasirodymu istorijoje.

Režisieriaus Bryan Singer biografinėje dramoje Fredžio Merkurio vaidmuo buvo patikėtas televizijos serialo „Ponas robotas“ žvaigždei, JAV aktoriui Rami Malek.

Slėpti aprašymą

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Rodyti visus seansus
Artimiausi seansai - Pasirinkti seansą
Rodyti visus seansus
149

balsai

8,77

Vidutinis vertinimas

Įvertink filmą

play
Redakcijos apžvalga
Buvau Kine - www.buvaukine.lt
Bohemijos Rapsodija - recenzija

Autorius: Buvau Kine - www.buvaukine.lt



Ilgai laukusiems pagaliau atlyginta. Tiems, kurie laukė šios premjeros nuo pat paskelbimo apie filmo kūrimą pradžios, ir tiems, kurie laukė turbūt nuo pat 1991-ųjų – kad legendinė grupė, pilna sudėtimi, nors trumpam vėl prisikeltų gerbėjų akyse. Grupė neprisikėlė, bet 134-ioms minutėms sukurta galimybė patekti į savotišką laiko mašiną, nukelsiančią jus į jos gyvavimo laikus ir tuomet tvyrojusią garbinimo atmosferą. Per vėlai gimusiems ar nostalgijos ieškantiems vyresniems – grupė „Queen“ filme „Bohemijos Rapsodija“.

Muzikinė biografinė drama apie legendinę britų roko grupę „Queen“ su vokalistu Fredžiu Merkuriu priešakyje. Istorija, pasakojanti apie Fredžio norą dainuoti, prisijungimą prie „šviežių“ muzikantų, ir tapimą garsiais. Kuriamas dainas, tapsiančias hitais ir atnešančias pamišimo bangą pasaulyje. Apie žvaigždišką gyvenimo būdą, vienišumą, galiausiai – norą nebetęsti koncertinės veiklos. Visa tai, kas įvyko „Queen‘ų“ istorijoje iš tikrųjų, ir ką kiekvienas tikras gerbėjas žino jau senai – viskas įgavo ir nuoseklų kinematografinį atvaizdą.

Pradėkim nuo istorijos pradžios ir dramų užkulisiuose. Kurti filmą apie grupę, kurios muzikos ar istorijos negirdėjusio turbūt nėra – nemenkas iššūkis, kuriam pasiryžo diriguoti režisierius Bryanas Singeris. Bent jau taip sako filmo pabaigos titrai. Tačiau tikroji istorija tokia, kad režisierius, iki tol vienaip ar kitaip prisidėjęs prie keleto didelio populiarumo sulaukusių filmų („Valkirija“, angl. „Valkyrie“, 2008 m., „Iksmenai“, angl. „X-Men“, 2000 – 2016 m.) šio filmo režisuoti visgi nebaigė. Rodęs entuziazmą pradžioje, jo išlaikyti iki galo nesugebėjo: praėjusių metų gruodžio mėnesio pradžioje gavo atleidimo lapelį. Kodėl? Na, nusižengimų sąrašas turbūt ilgesnis nei sukurtų filmų. Viena iš priežasčių – atsakomybės trūkumas darbo atžvilgiu. Nepasiruošimas darbams, nuolatinis vėlavimas, keisti lankytojai ir išsimušimas iš vėžių. To pasekmė ir aktorių bei kūrybinės grupės išbalansavimas bei įsitempimas. Kol galiausiai vienas pats nusprendė, kad jam reikia keleto savaičių atostogų darbų viduryje. Kiek savanaudiška, kai projektui skirti milijonai, prie jo dirba daugybė žmonių, yra terminai ir oficialūs įsipareigojimai. Bet nepamirškim svarbiausio – toks elgesys galėjo lemti filmo (ne)buvimą apskritai. Tad po tokios vieno asmens sukeltos trikdžių bangos nenuostabu, kad filmo kūrybinė grupė nusprendė imtis kardinalių veiksmų. O ir pačiam Singeriui, tai buvo ne vienintelė užklupusi bėda – po keleto dienų nuo atleidimo, pasivijo #metoo banga su prieš 14 metų padarytomis nuodėmėmis – apkaltintas seksualiniu priekabiavimu prieš – tais 2003-aisiais, – 17-metį jaunuolį. Na, kažkam tikrai nelabai sėkmingas laikorpis pakliuvo.

Į režisieriaus kėdę užbaigti filmą pakviestas mums puikiai pažįstamas aktorius ir režisierius Dexteris Fletcheris. Jo pristatinėti turbūt jau nereikia, bet jei primintume: režisavo „Erelį Edį“ (angl. „Eddie the Eagle“, 2016), vaidino filmuose „Lok, stauk arba šauk“ (angl. „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“, 1998), „Paskutinė s#####“ (angl. „Terminal“, 2018) ir prisidėjo prie daugybės kitų projektų. Tad perėmęs atsakomybę užbaigti filmą, prie kurio su Singeriu jau buvo dirbama pusantrų metų (pats filmo kūrimas pradėtas beveik prieš dešimtmetį), ir į kurį krypo viso pasaulio laukiančiųjų akys, iš karto ėmėsi darbų. Jis jau buvo prisidėjęs prie paruošiamųjų darbų, tad visa ši medžiaga nebuvo nauja. Likusių darbų ne tiek ir mažai – baigti dar trečdalį filmo darbų kino aikštelėje, prisidėti prie montažo. Ir kuomet prisijungiama ne nuo pradžių – išlaikyti tą braižą, kurį jau sukūrė B. Singeris, neprarandant vientisumo. Tačiau titruose Fletcheris už visus filmo užbaigimo nuopelnus įvardytas tik kaip vykdantysis prodiuseris. Dėl studijoje galiojančių kontraktų režisieriumi įvardytas gali būti tik vienas jų, tačiau kaip viename interviu yra sakęs Dexteris, „Galų gale svarbiausi yra paties filmo nuopelnai, ir tiesiog didžiuojuosi galimybe prisidėti prie tokio filmo kūrimo“.

Na, iš užkulisių grįžkim prie ekranų. Didelę reikšmę grupės gyvavimo istorijoje įgavo dalyvavimas „Live Aid“ koncerte, vykusiame Vemblio stadione, Londone, 1985-aisiais. Labdaringas koncertas, skirtas surinkti lėšų nuo bado kenčiančioms Afrikos valstybėms, kuriame be atlygio koncertavo visos to meto didžiausios muzikos žvaigždės ir grupės. Šiuo įvykiu, kaip atspirties tašku, pasinaudota ne tik rašant biografijas, bet štai ir kuriant šio filmo scenarijų. Pirmoji scena – veikėjas, rodomas fragmentiškai, besiruošiantis užkulisiuose ir lipantis į sceną. Iš detalių pažįstama, kad tai Fredis. Vos prasiskleidžia užkulisių užuolaidos, ir ruošiamasi žengti į didžiulę sceną, filmas mus nukelia į 60-ųjų pabaigą – kai jaunuolis Farukas (tikrasis Fredžio vardas, jei kuris gerbėjas dar šito nežinojot) dar tik svajoja apie muziką ir didžiąsias scenas. „Queen“ pasirodymas šiame koncerte dažnai linksniuojamas kaip geriausias roko pasirodymas muzikos istorijoje, tad visai logiška filmą kurti ne švariai chronologine įvykių seka, o žvelgiant nuo aukščiausio jau pasiekto laiptelioį pradžią.

Užtat toliau viskas dėliojasi chronologiškai: grupės susikūrimas, šlovė ir krizė. Didžioji dalis šio turinio parodo garsiausių hitų atsiradimo istorijas. Pavyzdžiui, „Bohemian Rhapsody“ daina gimė nukeliavus kurti ir įrašinėti albumą į užmiestį, toli nuo miesto šurmulio, matant avis ir vištas aplink. Režisūriškai pasirinkta rodyti pirmuosius dainos susikūrimo fragmentus maišant su jas, kaip hitus, jau užtikrintai atliekant koncertuose. Ne, tai neatrodo kaip miuziklas, kai dainuoti prisijungia ir visos avys. Tačiau toks maišymo pasirinkimas suteikia dinamiškumo, galima pajausti ir tai, kaip ir kodėl muzikos mylėtojai dėl jų ėjo iš proto.

Siužetinė linija daugiau mažiau išlaikoma lygi, nėra didelių draminių scenų. Turbūt ne tiek ir daug erdvės fantazijai įsišėlti, kai bandai įamžinti tikros grupės istoriją. Daugiau (vidinių) išgyvenimų rodoma iš Merkurio pusės, jo santykio su kitais grupės nariais Brianu (akt. Gwilym Lee) ir Rodžeriu (akt. Ben Hardy); mylimąja ir drauge Mere (akt. Lucy Boynton), ar blogą įtaką dariusiu draugu Paulu (akt. Allen Leech). Netgi nusprendus padaryti pertrauką ir tapti solo atlikėju – tas vidinis nusivylimas rodomas iš scenų su Fredžiu, kur jis piešiamas kaip vienišius, tyliai klimstantis į blogos draugijos pinkles ir svaigalus. Tik kiek juokinga, kai užtenka tik vieno pokalbio lietuje su Mere, prašančios jo grįžti pas artimiausius žmones – ir štai taip lengvai jis supranta, kad yra įstrigęs blogame kelyje. Tad dramai nelabai vietos ir yra.

Akivaizdžiausias lyrinis nukrypimas dėl draminės istorijos yra scena filme, kuomet Fredis sužino sergantis AIDS, ir pranešantis tai visiems grupės nariams tuomet, kai po kelerių metų vėl susiburia drauge ir ruošiasi koncertui Vemblio stadione. Tokia tiesa ir užuojauta iš grupės narių virpina ir žiūrinčiųjų jausmus, gal sudrėkina ir akis. Tačiau jei lygintume faktus, tai labdaringasis koncertas įvyko 1985-aisiais, nors iš tikrųjų diagnozę dainininkas sužinojo gerokai vėliau. Pasak jo partnerio Jimmy Hutton‘o, tai įvyko tik 1987-aisiais, o viešai paskelbė likus vos dienai iki mirties 1991-aisiais. Na, čia šiek tiek faktų ir palyginimo, kaip veikia tikros istorijos gyvenime ir filme.

Visų kritikų akys laukė ne tik šio filmo, tačiau ir Fredį Merkurį įkūnijusio Rami Maleko pasirodymo. 37-erių aktorius yra pažįstamas iš tokių filmų kaip „Drugelis“ (angl. „Papillon“, 2018 m.), „Ištroškę greičio“ (angl. „Need for Speed“, 2014 m.) ar televizijos serialo „Ponas Robotas“ (angl. „Mr. Robot“ 2015-2018m.). Už pastorojo vaidmenį, beje, nominuotas ir ne vienam apdovanojimui, pavyzdžiui, Auksiniams gaubliams. Tačiau ne tik nominacijų ir apdovanojimų prireikė, kad gautų šį atsakingą vaidmenį. Stebina aktoriaus panašumas į tikrąjį Fredį Merkurį – išskirtinai išraiškingas žandikaulis, didelės akys. Naudoti netikrų dantų plokštelę, kad atrodytų ir skambėtų kuo autentiškiau – spėkit kieno idėja. Filmo pradžioje atrodo, kad aktorius jaučiasi šiek tiek nepatogiai. Tačiau toks įspūdis turbūt susidaro todėl, kad visi įsivaizduojame tikrąjį dainininką visą laiką kaip drąsų ekstravertą. Šis filmas, ir pats Rami Malekas parodo, kad galbūt iš tikrųjų jis buvo ramesnis ir uždaresnis žmogus, nei mes manėme. Ypatingai šis aktorius atsiskleidžia filmo pabaigoje, finalinėse scenose, kai vaidmuo reikalauja energijos ir užsidegimo scenoje. Ten tikrai nebelieka abejonių, kad geresnio kandidato šiam vaidmeniui turbūt būti ir negalėjo.

Filmo finalinė scena baigiasi taip, kaip ir prasideda: pasirodymu Vemblio stadione, įėjusio į muzikos istoriją. Palyginus, ši scena trunka ilgiau nei būtų „patogi“ kokiame kitame filme. Tačiau čia ji neprailgsta, bandydama atkurti tas 20 minučių didybės, įvykusios 1985-aisiais. Sveikintinas pasirinkimas neplėtoti jau ne tokios linksmos Fredžio istorijos po koncerto – paskutinieji metai koncertuojant ir kovojant su liga. Keletas tikrų nuotraukų ir faktų vis dėlto įterpiama prieš pat titrus, kas įprasmina šį kūrėją ir atlikėją ne kaip filmo personažą, o tikrą asmenį, dėl kurio visa ši istorija ir buvo perkelta į ekranus.

„Bohemijos Rapsodijai“ išgyventi skirta daugiau kaip dvi valandos – visos 134 minutės. Dažnai dvi valandos peržengia tą ribą, kai žiūrovui jau darosi nepatogu, ir filmo siužetas turi turėti didesnį sudominimo svorį, nei tas nepatogumas. Turbūt nebus netikėta, jei pasakysiu, kad šiame filme tas neįvyko. Nepasirodė nei viena minute per ilgas, greičiau hipnotizuojantis ir reikalaujantis dar. Nors pati istorija, sakyčiau „supakuota“ labai kompaktiškai, vietomis kiek lakoniškai, vietomis norint išgyventi ilgiau ir giliau. Buvo scenų, kurias galima buvo išplėsti, tačiau nebuvo scenų, kurios visai nieko nesakytų. Atrodo, tik susipažinai su jaunuoju Merkuriu ekrane, ir jau esi finalinėje filmo scenoje, kartu su 70-ies tūkstančių žmonių minia Vemblio stadione.

Kalbant apie techninę filmo pusę, prisikabinti turbūt nelabai yra prie ko: muzikinis takelis remiasi daugiausia „Queen‘ų“ hitais, kurie subalansuoti geromis dozėmis, nepridedant jokių pašalinių dramatiškų muzikų. O hitų juk žiūrovai labiausiai ir tikisi. Išlaikytas vientisas, neperkrautas vizualinis stilius. Gal kiek toks „pasaldintas“, bet tai tikrai nėra minusas. Kalbant apie specialiuosius efektus – taip pat išlaikytas profesionalumas. Turbūt didžiausią potencialą pagadinti turėjusi scena – kuomet grupė rodoma iš nugaros, į didžiulį Vemblio stadioną – atrodo tiek realistiškai, kiek įmanoma. Nėra to jausmo, kuomet žiūrovai pradeda matyti atskiras dalis: žaliąjį ekraną, ant kurio pats įsivaizduoji dedantis tinkamą fono  projekciją, nesukuriančią visumos. Kai kuriuose filmuose taip būna – matai ne galutinį efektą, nes jis savaime toks blogas, kad belieka tik matyti jo atskiras dalis lygiagrečiose erdvėse.

Dar prieš einant į filmą galvoje sukosi mintis: kažin, ar hitas „Show Must Go On“ bus panaudotas filmo pabaigoje, finalinėje scenoje ar titruose. Akivaizdu, kad tokios mintys aplankė ne mane vieną – finišo tiesioji pasiekiama būtent šiuo kūriniu. Nes visi žino, kad nesvarbu, kaip grupės narių likimai susiklostė, indėlis, kurį jie sukūrė ir įnešė į muzikos pasaulį, niekada nebus pamirštas ir jų muzika bus gyva savaime net ir po daugelio metų.

Tai nėra tobulas filmas. Tai nėra „Queen‘us“ ir Fredį Merkurį prikeliantis filmas. Tai galbūt nėra ir pats pats geriausias metų filmas. Bet tai yra išskirtinis bandymas dar kartą juos įprasminti. Išskirtinis Rami Maleko vaidmuo, leidęs nors porai valandų pasijusti esant pažįstamu su dainininku gyvai. Filmas, priversiantis nors sekundei pasigailėti, kam neteko gimti laiku ar suspėti pabuvoti jų koncerte tuo metu, kai jie valdė muzikinį pasaulį. Ir turbūt labiausiai atitinkantį apibūdinimą galiu rasti tik jų pačių dainų eilutėse: „There’s no time for us <…> And we can have forever <…> Who wants to live forever? <…> Forever is our today”.

Susijusios naujienos Bohemijos Rapsodija (Bohemian Rhapsody)
Komentarai

Rašyti komentarą Bohemijos Rapsodija (Bohemian Rhapsody)

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.