Įėjimas į automobilių stovėjimo aikštelę su minkštu žaislu griežtai draudžiamas.           

Baltarusija. Žlobino miestas. 21 metai po Sovietų Sąjungos griūties. Daugelis čia išgyvena tik siūdami ir  pardavinėdami pliušinius žaislus. Vieninteliai žaislų pirkėjai – pravažiuojančių traukinių keleiviai. Tačiau priartėti prie traukinio su žaislais prekeiviams yra draudžiama. Filmas pasakoja paprastų Žlobino miesto gyventojų istorijas. Visi jie gamina žaislus, juos parduoda, šnekasi, išgerinėja, vėl gamina žaislus, dainuoja, pykstasi ir … vėl gamina žaislus. 

Režisierė pabrėžia, kad „Igruški“ – tai filmas apie žmones. Žmones, gyvenančius režime, kuriam visiškai nerūpi žmogus. Bet žmonės vis tiek gyvena ir stengiasi būti laimingi. Tai filmas ne tik apie Baltarusijos žmones. Tai filmas ir apie lietuvius, vokiečius, australus – visus žmones, nes visi mes gyvename tam tikruose politiniuose “režimuose”, sistemose, taisyklėse. 

Režisierė apie filmą „Igruški“ 

“Vienas iš mano filmo veikėjų papasakojo, jog žaislų akis gamina lenkai, vokiečiai ir baltarusiai. Lenkiškas ir vokiškas akis galima priklijuoti taip, kad jos žiūrėtų į abi puses, bet baltarusiškas, kaip beklijuotum, jos visada žiūrės tik į vieną pusę.“ 

„Praleidus nemažai laiko Baltarusijoje suvokiau, kad mes ir baltarusiai gyvename vienodose aplinkybėse: gėdą kelianti politika, neišprusę valdžios rėksniai, korupcija, tautą bukinanti televizija, pinigų stygius ir t.t. Bet tai tėra TIK aplinkybės, o mes visi gyvenam savo kasdienius gyvenimus. Kaip lietuviai, taip ir baltarusiai valgo, dainuoja, myli, svajoja, miega, verkia, išgeria, dirba: Žlobine siuva žaislus, Vilniuje eina dirbti į banką.“ 

„Idėja kurti filmą gimė 2009 metų vasarą, kai traukiniu važiavau iš Odesos (Ukrainoje) per Baltarusiją atgal į Vilnių. „Kelionė ilga, užmigau. Kai prabudau, traukinys stovėjo, o pro jo langą į mane žiūrėjo dramblys ir krokodilas. Galvojau pasimaišė protas, bet išlipus į peroną pamačiau daug žmonių pardavinėjančių didelius pliušinius žaislus: saulėje nudegę veidai, nuo alkoholio apsiblaususios akys, sintetiniai deformuoti žaislų veidai... Jaučiausi lyg atsidūrusi kovos lauke: pardavėjai puola traukinį, keleivius, mušasi su žaislais tarpusavy.“