Pablas Eskobaras Gavirija – Kolumbijos narkobaronas, neįsivaizduojamais kiekiais gabenęs kokainą į JAV ir kitas pasaulio šalis. Jis buvo vienas nuožmiausių ir žiauriausių narkotikių prekeivių istorijoje, o apie jo sukrautą turtą sklando legendos. Todėl nenuostabu, kad per 25 metus po Pablo mirties apie jį sukurtas ne vienas filmas ir parašyta ne viena knyga. O šiemet galime išvysti ispanų režisieriaus Fernando León de Aranoa biografinę dramą, kurioje atkleidžiamos jautriosios narkobarono pusės ir meilė ilgametei meilužei Virginijai. Tai nebus kurinys, kuris įeis į nuostabių filmų gretas, labai geru jo taip pat negalėčiau pavadinti. Milžinišką potencialą turėjęs filmas su nuostabiais aktoriais užnugaryje, deja, nepaliko tokio įspūdžio kokio tikėjausi.

Trumpai apie siužetą

Viena žymiausių Kolumbijos žurnalisčių Virginija Valleo (aktorė Penelopė Cruz) atvyksta į Pablo Escobaro (aktorius Javieras Bardemas) vakarėlį. Pasakiško grožio moteris neatsispiria Pablo demonstruojamai galiai ir įtakai. Taip prasiseda aistringas meilės romanas, kuriam kelio užkirsti nepajėgia atsidavusi narkobarono šeima. Valdydamas didžiulę narkotikų imperiją, Pablas pradeda siekti politinės karjeros, o Virginija ima matyti tikrąjį jo veidą. Galiausiai žiaurių nusikaltimų virtinė ir pati žurnalistė atkreipia narkotikų kontrolės agento Šepardo (aktorius Peteris Sarsgaardas) dėmesį. Agentas ieško būdų kaip sustabdyti Eskobaro kruviną terorą, suskaldžiusį visą Kolumbiją. Filmas sukurtas pagal žurnalistės Virginijos Valleo memuarus „Mylėti Pablą, nekęsti Eskobaro“, kuriuose aprašomi romantiški jausmai žiauriausiam narkobaronui ir atskleidžiamos jo sąsajos su skirtingų šalių prezidentais, Karibų diktatoriais ir kitais aukštus postus užimančiais politikias.

Neišnaudotas potencialas

Pagrindinė filmo „Iš meilės Pablui“ bėda yra tai, kad jis neperteikia gilios Pablo ir Virginijos jausmų dramos. Tik paviršutiniškai perbėga per meilužių patiriamus išgyvenimus, materialiais dalykais ir neįtikinančiu flirtu užkaišant nepavykusio scenarijaus spragas. Viso filmo įvykiai rodomi iš Virginijos pusės, bet net ir čia jos buvo per mažai. Virginijai tenka susidurti su iškreipta, tačiau nepalaužiama Pablo meile žmonai Marijai (aktorė Julietha Restrepo), todėl žurnalistė turi tenkintis tik auksinio žaisliuko vaidmenimi. Akivaizdu, kad režisieriui nepavyko užkurti siautulingo romano ir tuo pačiu aprėpti žiaurų Eskobaro gyvenimą. Romanui pritrūko dramos ir kibirkščių, o pavaizduotas narkobarono gyvenimas neatspindėjo nė pusės tikrosios jo gyvenimą lydėjusios pompastikos.

        Virginija Valleo

Geriausias dalykas šioje juostoje – Oskaro savininkė Penelopė Cruz. Jos vaizduojamas Virginijos Valleo paveikslas organiškai ir nepriekaištingai kinta viso filmo metu. Nuo žavingos pasipūtusios viliokės iki senstelėjusios televizijos žvaigždės. Jos benefisas pakelia filmo kartelę. Nors gali susidaryti įspūdis, kad Virginija yra tik Eskobaro blizgutis ir egoistiška asmenybė – tačiau aktorė meistriškai įrodo, kad taip nėra. Ji – jausmuose pasimetusi moteris, ieškanti saugios vietos savo gyvenime. Filme ji meistriškai išlaviruoja tarp elegantiško lengvabūdiškumo ir visiškos desperacijos.  Tiesa, visą filmą paskui Virginiją vilkosi lengvas, pigios muilo operos šešėlis.  Tam didelės įtakos turėjo niekam tikę stilistiniai sprendimai – pradedant pudelių šukuosenomis ir baigiant kičiniu patalpų dizainu.

Pablas Eskobaras ir jo pilvas

Tai jau antrasis Javiero Bardemo ir režisieriaus Fernando León de Aranoa bendras projektas. Kad ir kaip bebūtų keista, bet pirmas jų „blynas“ gavosi daug skanesnis nei antras. 2002 metais pasirodžiusi draminė komedija „Pirmadieniai saulėje“ (origl. Los lunes al sol“) susišlavė net 45 įvairius kino apdovanojimus. Vargu ar filmas „Iš meilės Pablui“ pakartos dueto debiuto sėkmę.

Apie tokią asmenybę kaip Pablas Eskobaras sklando daugybė pasakų ir mitų, dokumentinės medžiagos ir tiesioginių liudininkų pasakojimų – nors vežimu vežk. Tačiau filme parodytas antagonistas nebuvo įdomus, be jokio aštresnio prieskonio. Už keistai hipnotizuojančio ir akis badančio netikro pilvo, buvo pasislėpęs Javiero Bardemo talentas. Ir nors protarpiais atsiskleisdavo keletas asmenybės sluoksnių, kuriuose susipindavo begalinis žiaurumas, asmeninė drama ir neurotiškas elgesys, viskas greitai vėl grįždavo į nuobodaus siužeto vėžes.  Kino juosta neskatina įsijausti į narkobarono vidinę būseną, begėdiškai neparodo jo tikrosios galios, neprisiliečia prie užslėpto jautrumo ir didžiulės meilės dukrai, nors čia būta daugiausiai potencialo.

Pabaigai

Filmas tikrai nenuguls pas jus lentynoje DVD pavidalu. Vieną kartą galima pažiūrėti, tačiau labai abejoju ar norėsis pakartoti. Apibendrinus – galėjo būti geriau, daug geriau. Todėl nuoširdžiai rekomenduočiau šį filmą pažiūrėti namuose, kai jį rodys kuri nors televizija. Galbūt per mažesnį ekraną „priklijuotas“ Pablo Eskobaro pilvas neatrodys taip beviltiškai. O jeigu esate tikras muilo operų gerbėjas, tuomet manau galite drąsiai žygiuoti į kino teatrą.