Praėjus dešimtmečiui po filmo „Mama Mia“ debiuto į kino ekranus grįžta jau pažįstami herojai su dar daugiau dainų ir šokių juostoje „Mama Mia! Štai ir mes“ (angl. „Mama Mia! Here We Go Again“). Šį kartą iš režisierės Phillidos Lloyd rankų perėmęs  filmo vairą, kino kūrėjas Olas Parkeris pristato muzikinį istorijos tęsinį. O mums belieka pasidžiaugti, nes naujasis režisieriaus kūrinys puikiai pavykęs, geros nuotaikos užtaisas, tęsinys vertas savo originalo, o gal net ir geresnis.

Siužetas

Istorija mus nukelia į nepaprasto grožio Kalokairi salą, šiandien geriau žinomą Skopelos pavadinimu, Graikijoje. Praėjus 5 metams po vestuvių su mylimuoju Skajumi, Sofijai pavyksta atkurti mamos įkurtą viešbutį. Palaikoma trijų tėčių, ji visa širdimi pajunta kaip stipriai praeitis įtakoja ateitį ir istorija nuneša 25 metus atgal, kur iš arčiau sužinome koks buvo Donos gyvenimas iki susilaukiant kūdikio.

Kūrinio vidus

Režisierius Olas Parkeris nuskynė ant Graikijos krantų prisirpusį Holivudo apelsiną, aplietą šokoladu, panardintą į klevų sirupą ir pagardintą cukriniais zefyrais. Ir nors žiūrint filmą jautiesi kaip padauginęs cukraus, supranti, kad kino juosta transliuoja labai stiprią ir svarbią mintį. Net ne vieną, o daugybę ir jos visos apie moteris, apie moterų meilę ir stiprybę, apie jų laisvą dvasią ir nepriklausomybę, motinos ir dukters ryšį. Riboto požiūrio asmenys gali pasmerkti pagrindinę veikėją Doną dėl jos jausmų trims vyrams, tačiau tai puikus kabliukas patampyti juos už nosies. Pirmiausia, tai spyris nusistovėjusiems standartams, kurie diktuoja nerašytas taisykles kaip moteris turėtų elgtis ir kokios laisvės jai yra leidžiamos. Filme nepaprastai švelniai ir netgi su lengvu trapumu rodomas Donos ir jos trijų simpatijų santykis. Istorija grakščiai šokinėja per laikmečius ir nepraleidžia svarbiausių Donos gyvenimo momentų, nors reikėtų patikslinti – istorija rodoma iki svarbiausio gyvenimo momento – Sofijos gimimo. Viso filmo spalvas, nuotaiką, atmosferą, kurią lydi legendiniai grupės ABBA akordai, galima interpretuoti kaip spalvingą pačios Donos asmenybę ir jos meilę gyvenimui. Taip, kūrinyje gausu klišinių motyvuojančių žinučių, kaip, kad – „gyvename tik kartą“ ar „naudokis visomis gyvenimo teikiamomis progomis“, tačiau filmas puikiai vykdo savo misiją – verčia susimąstyti ar gyvename taip kaip norime. Apie siužetą nedaugžodžiausiu – viskas buvo nuoseklu, istorijos detalės lengvai ir ganėtinai logiškai (kiek tai yra įmanoma miuziklams) dėliojosi į savo vietas.

Aktorių darbas

Visi aktoriai spalvingi ir užburiantys savo charizma, žiūrint į Sofijos vaidmenį atliekančią Amandą Seyfried norisi kuo skubiau susikrauti lagaminus ir keliauti į saulėtąją Graikiją. Antroje dalyje ji atsiskleidžia brandesniu ir stipresniu charakteriu, o besilaukiant kūdikio jos meilė bei ryšys su mama tiesiog sprogsta jausmų fejerverkais. Atskirų aplodismentų nusipelnė smagiausias filmo duetas – Julie Walters ir Christine Baranski, jos įkūnijo geriausias Donos drauges Rouzę ir Tanią. Nors ne visada vykę, ne visai smagūs, ne visai geri jų pokštai ir sukėlė keletą nejaukių akimirkų, tačiau visam kūriniui jos suteikė fantastiškai smagų (senjoriškai nepadorų) atspalvį. Vyrų trijulė Piersas Brosnanas, Colinas Firthas ir Stellanas Skarsgårdas šį kartą scenos spindesį atidavė jauniesiems kolegoms – Jeremiui Irvinui, Joshui Dylanui ir Hugh Skinneriui, kurie įkūnijo Donos simpatijas jaunystėje. Kaip bebūtų, bet šiame filme pirmuoju smuiku nuo pat pirmųjų minučių grojo – Lily James, jos liepsnojantis gyvenimo džiaugsmas tiesiog liejosi per filmo kraštus, jos miestą nušviečianti šypsena ir perteikiamos teigiamos emocijos užkaišė visas įmanomas vaidybos spragas. Na, o skaniausia vyšnia ant, ir taip saldaus torto – Cher, kuri įkūnijo Sofijos močiutę. Jos ir Andy Garcia duetas surištas į šablonišką meilės istoriją primena –  niekada nevėlu (įsi)mylėti.

Techninė pusė ir garso takelis

Techninė juostos pusė turėjo riebų liapsusą – vietomis išsiliejęs horizontas aiškiai bylojo, kad nemažai scenų filmuota žaliame fone ir joms pritrūko gamtos sukurto natūralumo, tačiau tik tuomet kai rodydavo jau Sofijos atkurtą viešbutį. O štai jaunystės Donos aplinka nukelia į spalvingą, gyvenimu pulsuojančią salą, kur kūrėjai užsižaidę su spalvomis ir kontrastais įpučia optimizmo ir dar labiau pasaldina juostą. Kostiumai ir dekoracijos tempė nemenką kičo šydą, tačiau jis puikiai tiko prie klasika tapusių grupės ABBA dainų. Šokiai ir dainos lengvai įsipynė į siužeto vingius, priversdamos bėgioti šiurpulius per kūną.

Pabaigai

Juostoje nėra nieko kas pernelyg išsiskirtų iš bendro konteksto, o kiekviena detalė, kiekvienas muzikos garsas bei kiekvienas siužeto vingis tarnauja tam, kad sukurtų ryškią, įdomią ir labai labai saldžią atmosferą. „Mama Mia! Štai ir mes“ niekuo nenusileidžiantis pirmam 2008 metais pasirodžiusiam filmui tęsinys, kuris tikrai padidins insulino kiekį kraujyje.