Originalus pasakojimas pukiai tinka muzikos kūriniui, nes kupinas magijos ir spalvų. Jame justi vagneriškoji įtaka, ypač vandens motyvas būdingas Richardo Wagnerio “Nibelungų žiedui”. Reikšmingų panašumų jis turi ir su kitu “vandenišku” pasiaukojimo ir atpirkimo pasakojimu “Sadko” (1898 m.). Kompozitorius A. Dvoržakas sąmoningai neatskleidė savo šaknų (jis gimęs Bohemijoje, tuomet priklausiusioje Vokietijai, vėliau atitekusiai Čekijai), nes didžioji jo kūrybos dalis atspindi jo atsidavimą čekų muzikai ir kultūrai. “Undinė” (“Rusalka”) nuo XX a. pradžios, kai įvyko jos premjera,  tapo viena iš dvidešimties dažniausiai pasaulio scenose atliekamų operų. Stebėtina, kad ji iki šiol nebuvo atlikta po uždarymo 1925-aisais vėl atidarytoje (1965 m.) Karališkojo Madrido operos teatro scenoje.

Keistoje ir paslaptingoje vandenų karalystėje susirinko gana teatrališka šeima: melancholiškas, bet tuo pačiu, irzlus vandenis, visagalė ir gąsdinanti ragana (Baba Jaga), miškų nimfos, kurios sklendžia scena lyg šokėjos, ir galiausiai undinė (Rusalka), mylimiausia vandenio duktė. Ji labiausiai už viską trokšta skrosti orą kaip jos šokančios seserys. Šioje iliuzijų bei sapnų apipintoje vandenų karalijoje yra ir idealistų, ir juokdarių, tik daugelis šių svajoklių greičiausiai jau pasidavė – išsižadėjo savo svajų. Nors vandenio karalystė yra fantazijų pasaulis, jame taip pat netrūksta nusivylimų. Pats šios karalijos valdovas vandenis, nekenčiantis žmogiškųjų būtybių, nesugeba mylimiausiai dukrai užkirsti kelio į jų pasaulį. 

I veiksmas

Vandenio duktė undinė ilgisi kitokio, realaus, gyvenimo, kuriame galėtų priklausyti žmogui ir tapti jo mylima žmona. Ji turėtų sielą, kuri kiltų aukštai į dangų, pasibaigus turiningam jos gyvenimui žemėje. Undinė trokšta meilės ir maldauja savo tėvo vandenio paleisti ją į laisvę iš vandenų karalijos. Taip išsipildo didžiausias vandenio nuogąstavimas, kad jis nesugebėsiąs amžinai prie savęs išlaikyti undinės. Nusivylęs it apgautas mylimasis, jis išsižada dukters ir ją prakeikia.

Nusileidusi undinės maldavimams, jos pamotė ragana sutinka jai pagelbėti – patekti į žmonių pasaulį, nors ir perspėja merginą, kad jai ten nepasiseks. Kaip raganos visose pasaulio pasakose daro, taip ir ši – užkeri undinę: pirmiausia, ji neteksianti kalbos dovanos, ir net, jei surasianti mylimą vyrą, jis būsiąs jai neištikimas, o už ištikimybės sulaužymą jam teksią sumokėti gyvybe. Undinė neišsigąsta ir ryžtingai žengia į žmonių pasaulį, kuriame ji tiki meile ir nekaltos sielos galia. Kaip ir svajojo anksčiau, undinei pavyksta apžavėti jauną princą, o šis pasiima ją į savo   karalystę – kuo toliau nuo vandenio karalijos, kur maža ji buvo saugi, bet undinei suaugus, vis labiau ėmė panėšėti į kalėjimą. Laisvė ir laimė, kurią suteikia meilė, jai rodos – ranka pasiekiama. Tik šios laimės undinė negali apsakyti, nes žmonių pasaulyje ji yra nebylė.

II veiksmas

Į miško tankmę nusivijęs baltąją elnę jaunas vyras, princas, sutinka undinę ir, apžavėtas jos, pasiima į savo į pilį. Jau po savaitės jis paskelbia visai karalystei žinią, jog ketinąs šią keistą pablyškėlę vesti. Princo rūmai prisipildo gausybės svečių ir skubios šeimynykščių ruošos puotai. Šis skubėjimas svaigina ir gąsdina undinę. Jai atrodo, kad princo ji neverta, o žaibiškai besiartinančios vestuvės tik didina nesaugumo jausmą svetimoje aplinkoje. Princas irgi vis dažniau kelia sau klausimą, ar ši keista tyli būtybė sugebės paversti jį laimingu vyru, jam norisi aiškesnių

undinės meilės ir aistros ženklų. Tačiau vandenio duktė nežino žmonių pasaulio meilės taisyklių ir jame neturi teisės ištarti nė žodžio.

Užjūrio princesė, iš toli atvykusi su būriu kitų kvestinių svečių į vestuves, pastebi jaunojo

karalaičio dvejones ir supranta, kad jis gali tapti lengva jos vilionių auka. Užjūrio princesė šaiposi iš tylios ir keistos jo sužadėtinės ir netgi jos akivaizdoje vilioja princą. Undinė, tikėjusi žmonių gerumu ir nuoširdumu, o ypač savojo princo meile ir duotu žodžiu, turi pripažinti – jos tėvas vandenis buvęs teisus. O šis įsimaišęs tarp svečių, stebi savo dukterį, kuri nusivilia dideliu ir plačiu žmonių pasauliu, kaip jis ir spėjęs. Pilyje tėvą sutikusi undinė, kaltina jį – tai dėl savo šaltumo, paveldėto iš vandenio, ji nesugebėjusi rodyti jausmų savajam princui.  Ne tik vandenio, bet ir raganos prakeikimai pildosi. Undinės akyse princas sulaužo ištimybės ir meilės pažadą jai. Visos undinės svajos dūžta į šipulius. Jos meilės istorija su princu baigta.

III veiksmas

Undinė, išvaryta iš vandenio karalijos ir pabėgusi iš princo karalystės, nebeturi kur eiti. Ji grįžta prie savojo ežero, nors žino, kad tėvas jos nepriimsiąs. Seserys jos irgi išsižada. Ragana atskleidžia jai vienintelį būdą sugrįžti namo ir panaikinti ją prislėgusį prakeiksmą – ji turi sulieti rankas žmogišku, mylimo princo, krauju. Tai aiškindama ragana įgrūda undinei į rankas peilį. Ši su siaubu jį numeta bei prisiekia, verčiau jau būsianti visų atstumta, prakeikta ir vieniša, nei žudysianti mylimą vyrą. Jis tebūnąs laimingas! Vandenis su dukterimis aprauda ir vėl netekę undinės, nes ji atsisakiusi vienintelės galimybės grįžti į vandenų karaliją.

Sielvarto iškamuota undinė tarsi tirpte ištirpsta iš realiojo pasaulio ir atsiduria kitame, geresniame. Tas pats nutinka ir jos princui, nukamuotam išduotos meilės undinei kančių. Jis palieka žmones, pasitraukia iš civilizuoto pasaulio, ir tenori vieno – surasti savo nežemišką mylimąją. Kai jiedu susitinka, undinė pirmąkart į jį prabyla, nes šioje naujoje pasaulio sferoje ji vėl atgavusi teisę kalbėti. Jie bando išsiaiškinti, kas nutiko jų meilei, kodėl ji tapusi prakeikta. Princas tikina tetrokštąs mylimosios bučinio, o paskui – tegu ir mirtis!

Galiausiai undinė atleidžia princui ir jį pabučiuoja. Būtent šis atleidimo bučinys išsklaido vandenio ir raganos prakeikimus bei žmogiškojo pasaulio apgaulingumą, taip slėgusį princo pečius. Undinė supranta, kad meilė ir kaltė, grožis ir skausmas yra neatskiriami. Savo bučiniu ji išvaduoja savo mylimąjį iš žmogiškojo pasaulio kančių.

Undinė, nors žmogiškųjų būtybių apgauta ir išduota, meldžia viešpaties visų jų pasigailėti.

KŪRYBINĖ KOMANDA

Muzikos vadovas /dirigentas            Ivor Bolton

Režisierius                                       Christof Loy

Scenografas                                    Johannes Leiacker

ATLIKĖJAI

Undinė                                Asmik Grigorian

Princas                               Eric Cutler

Užjūrio princesė                 Karita Mattila

Ragana                              Katarina Dalayman

Vandenis                            Maxim Kuzmin-Karavaev

Medžiotojas                        Sebastià Peris

Jėgeris                                Manel Esteve

Virtuvės berniukas              Juliette Mars First

Nimfa                                  Julietta Aleksanyan

Antroji nimfa                        Rachel Kelly

Trečioji nimfa                       Alyona Abramova