Uždaryti
Paveldėtas (Hereditary)
Premjera
29 Bir 2018
Trukmė
127 min.
Sukurta
Filmas anglų kalba su lietuviškais subtitrais.
Pilnas aprašymas
5,18

Vidutinis vertinimas

Paveldėtas (Hereditary)

Siaubo Amžiaus cenzas: N-16 127 min.

Vos 2012 m. įkurta kino studija „A24“ jau užsitarnavo didžiulę pagarbą savo kuriamais nebanaliais, nauju požiūriu, temomis ir jų pateikimu išsiskiriančiais filmais. Nuo „Lady Bird“ iki „Raganos“, nuo „Mėnesienos“ iki „Ex Machina“ – studijos prodiusuoti filmai sulaukė didžiulio dėmesio ir liaupsių tiek JAV, tiek visame pasaulyje. Šįkart žiūrovų dėmesiui – juosta, ją mačiusiųjų jau apdovanota epitetais „baisiausias metų filmas“ ir „beprotiškiausia siaubo juosta pastarąjį dešimtmetį“.

Pilnas aprašymas

Mirus garbaus amžiaus sulaukusiai Elenai Grehem, jos duktės Anės (aktorė Toni Colette) šeima (vyras ir du vaikai) keistų aplinkybių dėka ima atskleisti vis daugiau baugių giminės istorijos paslapčių. Sutrikusi ir išsigandusi Anė netrukus suvokia, kad jai ir jos artimiesiems skirtas grėsmingas likimas, kurio greičiausiai nepavyks išvengti. 

Ko gero, baisiausias 2018 metų filmas, pasieks Lietuvos kino teatrus jau birželio 29 dieną. PERSPĖJIMAS: jaunesni nei 16 metų žiūrovai į kino seansus nebus leidžiami.

Filmas anglų kalba su lietuviškais subtitrais.

Slėpti aprašymą

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Rodyti visus seansus
Artimiausi seansai - Pasirinkti seansą
Rodyti visus seansus
39

balsai

5,18

Vidutinis vertinimas

Įvertink filmą

play
Redakcijos apžvalga
Paveldėtas - recenzija

Autorius: Buvau Kine - www.buvaukine.lt



Jau kurį laiką sklando kalbos apie „patį baisiausią metų filmą“. O jei ne metų, tai dešimtmečio – yra teigiančiųjų ir taip. Drąsiausi Lietuvos žiūrovai galės atpalaiduoti ausis nuo visų sklandančių epitetų ir pagaliau įvertinti patys – šį savaitgalį startuoja ne vieno siaubo filmo mylėtojo širdį jau užkariavęs, šiurpulius per odą lakstyti verčiantis „Paveldėtas“ (angl. „Hereditary“, režisierius – Ari Aster‘is).

Įdomu, kiek užgrūdinta lietuvio oda, ar lengvai pasiduos šiems virpuliams. O juos kelti turėtų tokia istorija: mirus Elenai Grehem, jos dukros Anės (aktorė Toni Collete) šeima susiduria ne tik su netekties skausmu, tačiau ir su prasidėjusiomis įvairiomis keistenybėmis, kurios atskleidžia vis daugiau giminės istorijos paslapčių. Persekiojama nelaimių ir didėjančio skausmo, Anė imasi net spiritizmo, kas pastūmėja link bauginančios istorijos apie motiną ir giminės prakeiksmo išsiaiškinimo. O tada jau belieka tik rasti būdą, kaip tą prakeiksmą panaikinti ir apsaugoti savo šeimą. Jei tai yra įmanoma.

Filmas jau nuo pirmųjų kadrų mus panardina į siaubo filmo žanrą: statiški namų ar miško vaizdai, ir ta baugoka, šiurpulį budinanti fono muzika. Ypač, kai rodoma Elenos Grehem laidotuvių scena. Toliau siaubas šiek tiek priblėsta, ir siužetas primena dramą: kiekvienas iš šeimos narių savais metodais bando susigyventi su netekties jausmu. Čia atrodo, kad lyg ir nieko daug nevyksta, o prasidedanti įvairių nelaimingų nutikimų virtinė dar nekelia įtarimų. Po to, filmo kulminacija jau šoka į tikro siaubo roges, kurios per mažos tikrai nepasirodo. Jei esate matę nors vieną apie paranormalius reiškinius, ar spiritizmą ir dvasių apsėstus žmones, filmą – turbūt nustebti nebus kur ir šiame filme. Jau galite šiek tiek numanyti, kas gi ten dėsis.

Įdomiai parinkti personažų pomėgiai – štai pagrindinė herojė Anė yra miniatiūrų kūrėja, ir nuolatos atkuria ne tik kasdienio gyvenimo scenas, bet netgi atvirkščiai – tas kraupiausias, kurias, atrodo, norėtųsi pamiršti, o ne įprasminti kopija. Pavyzdžiui: sužinojus apie Elenos paslaptis ir prisiminus valdingumą, ji miniatiūroje rodoma stovinti naktį kambario tarpduryje, kuriame miega Anė su vyru Styvu (aktorius Gabriel‘is Byrne‘as). Ar avarijos ir sužaloto kūno kopija… Tokių scenų vaizdavimas žiūrovui padeda suprasti įvykusius įvykius, jų reikšmes, nepasakant to kažkuriam iš herojų garsiai. Ir tuo pačiu tai kelia baugumą – kodėl tai norėtųsi kažkam daryti, koks žmogus yra Anė, jei tokios kraupios scenos nesuvirpina jautrumo stygų? Arba kaip sako pats režisierius, šios miniatiūros kalba metaforomis – „jei gali kurti lėlių namus, ar negali būti, kad ir pats esi lyg lėlė kažkieno name?“ Taip pat keistus jausmus keliantis, ir kiek nesuprantamas atrodo dukters Čarlės (aktorė Milly Shapiro) hobis konstruoti figūras iš įvairių rastų daiktų, ar piešti, daugiausia – portretus. Tačiau finale šie pomėgiai atsikoduoja kaip viena paslapčių, kas gi ši herojė iš tikrųjų yra, ir padeda eiti finišo tiesiosios link.

Scenarijus gerai suveikia dar viename aspekte – rodant Anės lunatikavimą. Tai žiūrovas pirmiausia priima kaip realybę, kol kritiniame siaubo efekte supranti, kad herojė iš tikrųjų tik sapnavo, arba tai darė miegodama, o ne budrumo būsenoje, – kas keltų siaubą dėl situacijų ir ketinimų pavojingumo. Tačiau pasiekiama ir tokia riba, kur jau nežinia, sapnas tai ar tikrovė, ir kiek tikrovės iš tikrųjų yra sapne. Tuo pačiu tai dar vienas būdas nagrinėti praeitį ir jos demonus nepasakant žodžiais.

Atskiro gero žodžio nusipelno aktorių kolektyvas. Pagrindinė – Toni Colette – nei sekundei neleidžia abejoti, kad ji – tikrai herojė, o ne tik aktorė. Kiekviena skausmo, nustebimo ar nusivylimo išraiška veide išjausta pilnai, kad atrodo, skauda ir žiūrint pačiam. Jauniausia aktorė – Milly Shapiro – gavo tokio keisto vaiko vaidmenį, kad vietomis nesupranti, ar tai yra taip gerai, ar visgi nelabai gerai. Bet tai, kad šiai aktorei nebuvo sunku įsijausti į siaubo filmą pasako ir jos didžiausios simpatijos būtent šiam žanrui.

Režisieriui Ari Aster‘iui – tai pirmasis ilgametražis blynas. Gal šiek tiek paskrudintas pabaigoje, tačiau nepagadintas. Scenarijus – irgi jo darbo vaisius, kuris pareikalavo ne tik sumanumo kuriant istorijos vingius, tačiau ir pagilinant žinias… apie raganavimą. Kaip jis pats sakė viename interviu, jis pasirinko šią su raganavimu ir spiritizmu susijusią istoriją dėl to, kad ji jį gąsdina – idėja, kad kažkas gali užsiimti raganavimu vardan to, kad kažkam pakenkti – yra baisi savaime. Nors visgi šiek tiek paskrudusiu blynu šią istoriją daro greitas, ir kiek banalokas, ar perdėtai scenarijuje perspaustas prasminis filmo finalas. Taip, staigumas čia vienas iš tų baugumo rodiklių, tačiau kuomet filmas eina tolygiai emociniame fone, per detales ir herojų pojūčius, toks staigus šuolis į vieno iš herojų buvimą labai svarbiu, ir garbinamu dar nuo mitologinių laikų – visgi atrodo šiek tiek per didelis.

Kodėl šis filmas jau yra laikomas tokiu sėkmingu, ir renkančiu geriausiojo savam žanre epitetus? Nes, nepaisant kiek fantastinės pabaigos, šis filmas yra gana realus. Jis ne tik apie praeities paslaptis, tačiau ir apie skausmą. Apie nenorėjimą priimti dalykų tokių, kokie jie yra, ar pasakyti artimiems žmonėms tai, kas iš tikrųjų kirba galvoje. Ir kiekvienas žiūrintis atras nors vieną emocijos atspalvį savo patirčių paletėje. Sėkmingas todėl, kad savo siurrealistiškumu, ir kartais cinizmu į siaubo žanrą ir jame vykstančią istoriją leidžia pažiūrėti įdomiai, ne banaliai, ir tikrai po kūną varinėjant ne vieną šiurpulį. Nes daugiau ar mažiau, bet siaubo kiekiai yra pamatuoti tinkamomis dozėmis, ir netampa perspaustu siaubo parodijų filmu, kaip dažnai nutinka Holivude. Ir dar todėl, kad visgi ne taip dažnai pasitaiko, kad filmas butų bauginantis, o ne tiesiog šlykštus scenų turiniu. Nes ir siaubas pagaliau įgauna prasminių metaforų, kurias reikia atsikoduoti žiūrinčiajam. Nes tiems, kurie ieško kitokių, bauginančių pojūčių kine – pagaliau jų ras. Atpalaiduokit ausis, tačiau įtempkit baimės raumenis.

Komentarai

Rašyti komentarą Paveldėtas (Hereditary)

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.