Bene sėkmingiausių lietuviškų komedijų „Nepatyręs“, „Tarp mūsų, berniukų…“, „Klasės susitikimas: berniukai sugrįžta“ ir kitų juokingų istorijų kūrėjai į kino teatrus atgabena slaptus pokalbius jau iš visai kitos – moteriškosios pusės. Jei per du filmus sužinojome, ką tarpusavy be moterų kalba vyrai, kodėl neišgirdus, apie ką šnabždasi moterys? Nors, šnabždėjimas būtų per daug lengvas žodis visą tai apibūdinti. Taigi, pakalbėkime „Tarp mūsų, mergaičių…“

Filmas pasakoja apie šešias drauges. Viena jų – netrukus gimdysianti Goda, kuri net su dideliu pilvu geba kasdien dviračiu numinti ne vieną dešimtį kilometrų. Jos draugės sumąsto padaryti staigmeną – pasidžiaugti naujos gyvybės atkeliavimu į pasaulį ir pasveikinant šiek tiek dar pašėlti. Visos draugės – absoliučiai skirtingos asmenybės, todėl ir kurioziškų situacijų čia netrūksta, o nuo aštrių pokalbių gali ir ausys pradėti linkti.

Taip trumpai galima palyginti. Taigi, naujasis bandymas perteikti moterišką istorijos pusę yra gerokai silpnesnė už „Tarp mūsų, berniukų…“. Pastarajame buvo daugiau lokacijų, judesys, veiksmas, nuolatinė kaita ir įvairovė. Tai filmui suteikė daugiau gyvumo, natūralumo, galima buvo mėgautis pačia kelione ir potyriais. O ir aktorių kolektyvas buvo vienodai stiprus, vienas kitą papildė ir sugebėjo tempti neužgožiant. Ir tuo šiuo palyginimus pabaikime, dabar apie „Tarp mūsų, mergaičių…“.

Filmas išties bando papasakoti istoriją iš moteriškosios pusės. Kadangi filmas iš esmės vyksta vienoje vietoje, o lokacijų pasikeitimas yra tarp arklidžių ir kambario (čia, sakykim, didžiausias atstumas neskaitant pirmų trijų minučių kelionės iš miesto). Taigi, visas dėmesys turėtų būti sutelkiamas į dialogus ir tai, ką jos kalba, ką pasakoja susitikusios ir atsiskyrusios nuo vyrų. Būdamas vyras, atrodo, tikėtumeis bent jau akies krašteliu išvysti ar išgirsti, ką iš tikro moterys kalba. Deja, būtent šio esminio dalyko mes praktiškai ir nesulaukiame. Iš esmės, visi pokalbiai yra daugiau paviršutiniškas pagrabliojimas to, kas galėjo būti net labai įdomu. Tačiau gal suveikia būtent toji, vyriškoji pusė, kai esi šiek tiek aklas moteriškoms problemoms. Esu praktiškai tikras, kad ne viena moteris atras kažką tokio, su kuo galės susitapatinti. Ir tai tik parodo, kad filmas nėra sukurtas vyrams, mat pats nesugebėjau įžvelgti gilesnių įžvalgų į moteriškus pokalbius.

Dar vienas gana erzinantis dalykas, einantis jau ne per vieną filmą – tai tradicinis nesugebėjimas protingai įtraukti produktus į filmo eigą. Pirmoje filmo dalyje atrodė, kad tai yra tiesiog „Harmony Park“ reklama iš drono skrydžio. Bet turbūt siaubingiausias parodymas, tai buvo vadinamasis „flashback‘as“ į DIONE ledų šaldytuvą. Nes turbūt elementariai iš šaldytuvo ištraukti ledų pakuotės ir ją suvalgyti neužteko. Jau nekalbant apie tradicinius Elmenhorster sulčių ir gėrimų demonstravimus. Tas jau atkeliavo iš „Klasės susitikimo“, kur net į dialogus buvo įtraukta. Pats tikslas – suprantamas, bet pateikimas labai nesolidus.

Beje, kalabant apie „flashback‘us“ arba dar kitaip persikėlimą laiku į praeitį, pusė filmo būtent tai ir yra. Jokio kito būdo nebuvo sugalvota, kaip papasakoti visų veikėjų istoriją. Gal pagal pasirinktą istorijos pasakojimą kitokio rezultato ir nebuvo galima tikėtis. Visgi, šokinėti iš vieno istorijos galo į kitą, mėtytis tapr laikų ir vis pamesti tą nuoseklumą, galbūt neatrodytų geriausias sprendimas. Kaip jau minėta anksčiau, prieš kelis metus pasirodę filmai tą padarė skoningiau.

Dabar reiktų prieiti prie turbūt svarbiausio filmo elemento – veikėjų ir jas įkūnijančių aktorių. Iš visų šešių veikėjų labiausiai įsiminė trys. Viena – kontrolės vergė ir, tarkim, „rimčiausia“ iš visų Daiva. Antroji – absoliučiai išsitaškius ir šėlti norinti Virga. Na, o prie jų prisideda ir absoliučiai nupušusi Justė. Toks mielas, išprotėjęs kiškutis. Kitos merginos, deja, nuplaukė į antrą planą, be jokių įdomių savybių. Už šiuos pasirodymus reikia padėkoti tikrai įtaigioms aktorėms. Pirmiausia, tai dėmesį kaustanti ir neabejotinai – viso filmo žvaigždė – Rimantė Valiukaitė. Gal visas filmas yra nėra auksinis, bet jį verta pamatyti būtent dėl šio aktorės pasirodymo. Tai yra toks stiprus personažas, taip nepriekaištingai suvaidintas, kad realiai kitų aktorių net nebūtų reikėję. Tai yra ir pliusas, ir minusas. Taip gerai parašyta ir suvaidinta veikėja visiškai užgožė beveik visus kitų aktorių pasirodymus. Galiu pakartoti turbūt visų, žiūrėjusių šį filmą pasakymus – Rimantė buvo nuostabi. Ir už tai, turėdamas progą, tikrai norėčiau paspausti jai ranką.

Kiek silpnesnė, bet taip pat maloniai nustebinusi yra Rasa Marazaitė, įkūnijusi Virgą. Tai bene juokingiausia ir įdomiausia veikėją sukūrusi aktorė. Aišku, po Rimantės Valiukaitės. Rasa gana įnirtingai šoko į savo veikėją, priaugo svorio, kad galėtų įtikinamiau perteikti dialogus ar monologus apie svorį. Gana malonus atradimas lietuviškame kine, galima įvardinti tai. Ir, galiausiai, Gabrielė Maliukaitė-Rudzienė. Jos veikėja iš esmės išsiskyrė tuo lengvu naivumu, plačiomis akimis ir labai jau šizofreniška istorija.

Deja, tiek istorijos centras Ineta Stasiulytė, tiek Aušra Štukytė nesugebėjo prilygti savo kolegėms. Bene silpniausiai išplėtota ir visiškai nulį emocijų savo personažu kėlė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė. Jos sukurtas nenusisekusios aktorės personažas atrodė kaip peraugusi ir lėlės negavusi mergaitė, kuri daug rėkia, bet iš esmės nieko nedaro. Nelabai įdomu ir gal net labiau erzina.

Apie techninį filmo įgyvendinimą per daug kalbėti nėra ką. Nemažai vaizdų iš oro, dar daugiau statiškų vaizdų iš restorano, pirties, arklidžių ar kambario. Mažai judesio, todėl pamažu galima imti nuobodžiauti. Visa kita – sumontuota ir nuspalvinta tikrai profesionaliai, tą kūrėjai tikrai moka ir daro kokybiškai. Nėra nieko, kas galėtų užkliūti už akies. Kaip ir garso takelis. Kaip ir yra, bet mažai išskirtinumo ir visiškai nekabina. Jis lyg ir papildo istoriją, bet nė trupučio neišsiskiria.

„Tarp mūsų, mergaičių…“ tampa gerokai silpnesniu darbu už savo vyriškuosius konkurentus. Bendras vaizdas išties gali nuvilti, kad ir kaip norėtųsi pasidžiaugti aukščiausios kokybės Rimantės Valiukaitės vaidyba. Tai nėra GERAS filmas. Galima būtų sakyti, jog labai vidutiniška komedija, nelabai smarkiai išsiskyrusi iš gausių kitų bandymų per pastaruosius kelis metus lietuviško kino padangėje. Ar žiūrėčiau jį dar kartą? Greičiausiai ne. Verčiau įsijungčiau ir dar sykį pažiūrėčiau, kaip berniukai mina į Norvegiją. Bet bent vieną kartą šį filmą pažiūrėti tikrai galima.