Daugybę metų populiarios knygos inspiruoja kino kūrėjus jas ekranizuoti. Vienas pastarųjų to įrodymų – kino teatruose pasirodęs filmas „Audros vaikas“, kuris paremtas Australijoje populiaria knyga vaikams, išleista dar 1964-aisiais. Net pusę amžiaus nesikeičiančios ir nesenstančios vertybės sudomino australų režisierių Shawn Seet.
Kaip sufleruoja filmo ištakos, šis kūrinys yra skirtas jaunajai žiūrovų kartai, tačiau tikrai tuo neapsiriboja. Netgi vertėtų dalį suaugusiųjų „nuvaryti“ į šio filmo peržiūrą – prisiminti po materialumo siekiais pakištas žmogiškąsiais vertybes. Istorija pasakojama iš Maiklo dvejopos perspektyvos – kai jis 70-metis (aktorius Geoffrey Rush), jau turintis anūkų, ir kai jis dar pats buvo vaikas (aktorius Finn Little), ir su tėvu gyveno atokiame paplūdimyje. Būdamas vaikas priglaudė auginti tris ką tik išsiritusius pelikanus, kurių motiną nušovė medžiotojai. Vaikas užsibrėžė tikslą juos užauginti, tačiau tai virto šiuo tuo daugiau – draugyste. Kupina ne tik džiugių akimirkų, globojant didelius paukščius, tačiau ir pavojų, kai aplink gyvena prieš gamtą nusiteikę žmonės. Senatvėje aplinkybės primena šią žmogaus ir gamtos kovą – Maiklo sūnus ketina komerciniams tikslams naudoti žemę, už kurios išsaugojimą kyla ne tik visuomenė, tačiau ir paties Maiklo anūkė.
Būtent pasirinktas naratyvo pasakojimo būdas – iš vaiko perspektyvos, ir to pačio užaugusio ir jau pasenusio, daug gyvenime mačiusio žmogaus perspektyvos – išlaiko budrumą viso filmo metu. Galima matyti, kaip tokios vertybės kaip gamtos saugojimas, atjauta nuskriaustiems – nėra pavaldžios laikui. Tai, kas buvo svarbu berniukui, užauginusiam tris pelikanus, yra vis dar svarbu ir po šešiasdešimties metų. Atskridęs į įmonės susirinkimą, Maiklas lietingu oru pradeda matyti pelikanus: pro biuro langą, išėjus į lauką. Tokiais reginiais jis yra sugrąžinamas į vaikystės prisiminimus, kai ne tik jis globojo šiuos paukščius, tačiau ir paukščiai buvo savotiški jo globėjai ir gyvenimo mokytojai. Paukščių vizijos primena apie sąžinės balsą, kuris turėtų būti panaudotas ne materialiems, o kilniems ir aplinkos nenaikinantiems tikslams.
Tai ne tik iškalbinga istorija, tačiau ir vizuali. Ne tik dėl didelių, grakščių paukščių ar gąsdinančių audros garsų – daug pasako ir banguota jūra, smėlis ir asketiškas gyvenimas tarp pastarųjų. Maiklas auga ne žiūrėdamas į kompiuterio ekraną (kurių ir nėra knygos parašymo laikotarpiu), o gamtoje dviese su tėvu. Audringa jūra – prasimaitinimo šaltinis, žolėmis apaugusios kopos – vaiko žaidimo aikštelė. Ir paukščių, pasirodo. Tad šiame filme matoma daug jūros, kopų, paprasto gyvenimo ir paukščių kolonijų vaizdų.
„Audrų vaiko“ vardas šiam berniukui buvo suteiktas apylinkėje gyvenančio, taip pat atsiskyrėlio Bilo, kai jie susitiko audrą pranašavusiu oru, kai trys pelikaniukai neteko mamos. Tokio vardo gavimas paskatina Maiklą kreipti dėmesį į gamtą, kuri dažnai turi jam ką pasakyti. Audra vaizduojama kaip permainas nešanti stichija – ne tik debesis ir lietų, bet ir pokyčius žmogaus gyvenime. Įvykusi audra parbloškia į jūrą žvejoti išplaukusio tėvo laivą, kuris pelikano Persivalio ir Maiklo aštraus sumanumo dėka lieka gyvas; audra vaizduojama ir kai didmiestyje pasenusiam Maiklui vėl pradeda šie paukščiai rodytis.
Ši istorija moko gamtos saugojimo, draugystės be išskaičiavimų, tikėjimo savo jėgomis. Tačiau ne tik. Subtiliai vaizduojama tiek pagarba gamtai, tiek kitam žmogui. Pavyzdžiui, yra scena, kai berniukas parsineša ką tik rastus pelikaniukus namo, su juo padėti paruošti maistą ateina ir Bilas. Tačiau į namo vidų neužeina – pasako, kad kol nėra šeimininko namuose (berniuko tėvo), svečiai užeiti neturėtų. Manau, kad tai labai graži aliuzija į aplinkos gerbimą – ar tai būtų svetimi namai, į kuriuos šeimininkas nepakvietė, ar tai būtų gamta, pati žinanti kaip jai tvarkytis ir nelaukianti įsibrovėlių su šautuvais.
Ne tik jauną ir seną Maiklą įkūniję aktoriai tikrai įsijautė į savo personažą ir išgyveno šią istoriją. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, bet savo darbą puikiai atliko ir… pelikanai. Vienas svarbiausių filmų aspektų, dėl ko jis yra toks natūralus ir įtikinamas – paukščiai jame irgi tikri, ne kompiuteriniai, kokius dažniausiai tenka matyti šiuolaikiniame kine. Pasirodo, šie paukščiai buvo lygiaverčiai aktoriai – daug laiko iki filmavimų su jais praleido ir mažasis Maiklo aktorius, tam, kad paukščiai prie jo priprastų. Tad nesumeluota istorija – jie tikrai kartu augo, ir ne tik ekrane. Kaip sakė šiuos paukščius prižiūrinti gamtininkė – jie lengvai pasiduoda „dresūrai“, jei tik gauna užtektinai… žuvies! Jeigu jiems kas nepatikdavo – tiesiog imdavo ir nuskrisdavo, tad tikrieji filmavimo aikštelės šeimininkai buvo jie. Pasirinkimas filmuoti būtent tikrus pelikanus – daugiau nei atsiperka istorijos tikroviškumui.
„Audros vaikas“ – jau ne pirmą kartą ekranizuojama istorija apie berniuko ir pelikanų draugystę, laisvę ir atsakomybę. Naujo dviračio neišradinėjantis, tačiau dar kartą gražia gamta ir prasminga istorija besidalijantis filmas, kuris vertas būti pamatytas ne tik jaunųjų žiūrovų, tačiau ir suaugusiųjų. Nors auginti pelikanus ir nėra mums įprastas dalykas, tačiau draugystė ir gamtos saugojimas – turėtų toks būti, ir šis filmas būtent tai ir primena.
Kaip sufleruoja filmo ištakos, šis kūrinys yra skirtas jaunajai žiūrovų kartai, tačiau tikrai tuo neapsiriboja. Netgi vertėtų dalį suaugusiųjų „nuvaryti“ į šio filmo peržiūrą – prisiminti po materialumo siekiais pakištas žmogiškąsiais vertybes. Istorija pasakojama iš Maiklo dvejopos perspektyvos – kai jis 70-metis (aktorius Geoffrey Rush), jau turintis anūkų, ir kai jis dar pats buvo vaikas (aktorius Finn Little), ir su tėvu gyveno atokiame paplūdimyje. Būdamas vaikas priglaudė auginti tris ką tik išsiritusius pelikanus, kurių motiną nušovė medžiotojai. Vaikas užsibrėžė tikslą juos užauginti, tačiau tai virto šiuo tuo daugiau – draugyste. Kupina ne tik džiugių akimirkų, globojant didelius paukščius, tačiau ir pavojų, kai aplink gyvena prieš gamtą nusiteikę žmonės. Senatvėje aplinkybės primena šią žmogaus ir gamtos kovą – Maiklo sūnus ketina komerciniams tikslams naudoti žemę, už kurios išsaugojimą kyla ne tik visuomenė, tačiau ir paties Maiklo anūkė.
Būtent pasirinktas naratyvo pasakojimo būdas – iš vaiko perspektyvos, ir to pačio užaugusio ir jau pasenusio, daug gyvenime mačiusio žmogaus perspektyvos – išlaiko budrumą viso filmo metu. Galima matyti, kaip tokios vertybės kaip gamtos saugojimas, atjauta nuskriaustiems – nėra pavaldžios laikui. Tai, kas buvo svarbu berniukui, užauginusiam tris pelikanus, yra vis dar svarbu ir po šešiasdešimties metų. Atskridęs į įmonės susirinkimą, Maiklas lietingu oru pradeda matyti pelikanus: pro biuro langą, išėjus į lauką. Tokiais reginiais jis yra sugrąžinamas į vaikystės prisiminimus, kai ne tik jis globojo šiuos paukščius, tačiau ir paukščiai buvo savotiški jo globėjai ir gyvenimo mokytojai. Paukščių vizijos primena apie sąžinės balsą, kuris turėtų būti panaudotas ne materialiems, o kilniems ir aplinkos nenaikinantiems tikslams.
Tai ne tik iškalbinga istorija, tačiau ir vizuali. Ne tik dėl didelių, grakščių paukščių ar gąsdinančių audros garsų – daug pasako ir banguota jūra, smėlis ir asketiškas gyvenimas tarp pastarųjų. Maiklas auga ne žiūrėdamas į kompiuterio ekraną (kurių ir nėra knygos parašymo laikotarpiu), o gamtoje dviese su tėvu. Audringa jūra – prasimaitinimo šaltinis, žolėmis apaugusios kopos – vaiko žaidimo aikštelė. Ir paukščių, pasirodo. Tad šiame filme matoma daug jūros, kopų, paprasto gyvenimo ir paukščių kolonijų vaizdų.
„Audrų vaiko“ vardas šiam berniukui buvo suteiktas apylinkėje gyvenančio, taip pat atsiskyrėlio Bilo, kai jie susitiko audrą pranašavusiu oru, kai trys pelikaniukai neteko mamos. Tokio vardo gavimas paskatina Maiklą kreipti dėmesį į gamtą, kuri dažnai turi jam ką pasakyti. Audra vaizduojama kaip permainas nešanti stichija – ne tik debesis ir lietų, bet ir pokyčius žmogaus gyvenime. Įvykusi audra parbloškia į jūrą žvejoti išplaukusio tėvo laivą, kuris pelikano Persivalio ir Maiklo aštraus sumanumo dėka lieka gyvas; audra vaizduojama ir kai didmiestyje pasenusiam Maiklui vėl pradeda šie paukščiai rodytis.
Ši istorija moko gamtos saugojimo, draugystės be išskaičiavimų, tikėjimo savo jėgomis. Tačiau ne tik. Subtiliai vaizduojama tiek pagarba gamtai, tiek kitam žmogui. Pavyzdžiui, yra scena, kai berniukas parsineša ką tik rastus pelikaniukus namo, su juo padėti paruošti maistą ateina ir Bilas. Tačiau į namo vidų neužeina – pasako, kad kol nėra šeimininko namuose (berniuko tėvo), svečiai užeiti neturėtų. Manau, kad tai labai graži aliuzija į aplinkos gerbimą – ar tai būtų svetimi namai, į kuriuos šeimininkas nepakvietė, ar tai būtų gamta, pati žinanti kaip jai tvarkytis ir nelaukianti įsibrovėlių su šautuvais.
Ne tik jauną ir seną Maiklą įkūniję aktoriai tikrai įsijautė į savo personažą ir išgyveno šią istoriją. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, bet savo darbą puikiai atliko ir… pelikanai. Vienas svarbiausių filmų aspektų, dėl ko jis yra toks natūralus ir įtikinamas – paukščiai jame irgi tikri, ne kompiuteriniai, kokius dažniausiai tenka matyti šiuolaikiniame kine. Pasirodo, šie paukščiai buvo lygiaverčiai aktoriai – daug laiko iki filmavimų su jais praleido ir mažasis Maiklo aktorius, tam, kad paukščiai prie jo priprastų. Tad nesumeluota istorija – jie tikrai kartu augo, ir ne tik ekrane. Kaip sakė šiuos paukščius prižiūrinti gamtininkė – jie lengvai pasiduoda „dresūrai“, jei tik gauna užtektinai… žuvies! Jeigu jiems kas nepatikdavo – tiesiog imdavo ir nuskrisdavo, tad tikrieji filmavimo aikštelės šeimininkai buvo jie. Pasirinkimas filmuoti būtent tikrus pelikanus – daugiau nei atsiperka istorijos tikroviškumui.
„Audros vaikas“ – jau ne pirmą kartą ekranizuojama istorija apie berniuko ir pelikanų draugystę, laisvę ir atsakomybę. Naujo dviračio neišradinėjantis, tačiau dar kartą gražia gamta ir prasminga istorija besidalijantis filmas, kuris vertas būti pamatytas ne tik jaunųjų žiūrovų, tačiau ir suaugusiųjų. Nors auginti pelikanus ir nėra mums įprastas dalykas, tačiau draugystė ir gamtos saugojimas – turėtų toks būti, ir šis filmas būtent tai ir primena.
