Džiumandži: Kitas Lygis - recenzija

Žinant kaip „Sony“ studija 2016-ais metais pasielgė su „Vaiduoklių Medžiotojų“ (angl. „Ghostbusters“) frančize, fanai tikėjosi blogiausio, kai kitais metais išėjo kitos mylimos serijos perdirbinys „Džiumandži: Sveiki Atvykę Į Džiungles“ (angl. „Jumanji: Welcome to the Jungle“). Stebėtinai, šis filmas tapo vienas didžiausių to meto siurprizų – paprastas ir linksmas blockbuster‘is, kuris įdomiai išplėtė pirmtako idėją ir pateikė smagų nuotykį su linksmais aktoriais. Dar svarbiau, filmas uždirbo nežmoniškai daug dolerių, net kai jis buvo išleistas šalia aštuntojo „Žvaigždžių Karų“ (angl. „Star Wars“) epizodo. Taigi, pajutę pinigų kvapą ir potencialią naują frančizę, „Sony“ studija prigriebė tą patį režisierių, tuos pačius aktorius ir paleido juos kurti tęsinį, kuris vėl išeina tą patį mėnesį kaip „Žvaigždžių Karai“. Ir kai ta pati kūrybinė komanda dirba prie tos pačios serijos tęsinio, rezultatas yra… toks pat kaip ir anksčiau.

„Džiumandži: Kitas Lygis“ (angl. „Jumanji: The Next Level“) vyksta praėjus keliems metams po praeito filmo įvykių. Pagrindinių veikėjų ketvertas išsibarstęs ir kiekvieno gyvenimas pasisukęs teigiama linkme. Visų, išskyrus Spenserio (Alex Wolff), kuris taip nepatenkintas savo dabartine situacija, kad nusprendžia trumpam sugrįžti į Džiumandži žaidimą, kuriame jis galėjo daryti bet ką. Jam pradingus, likę draugai taip pat keliauja į Džiumandži jo išgelbėti, tačiau sugedęs žaidimas pateikia visiškai naują nuotykį ir į jį įtraukia nieko nesuvokiančius Spenserio senelį ir jo buvusį kolegą.

Didžiausia kritika šiam filmui yra šviežumo trūkumas. Mačiusiems praeitą filmą, žaidimo taisyklės jau yra pažįstamos. Žinome, kad veikėjai turi stiprybes ir silpnybes, gali mirti du kartus ir privalo pereiti vis sudėtingėjančius lygius, todėl šįkart tęsinys turi mažiau netikėtumų ar siurprizų. Vėliau filmas pristato naują žaidimo mechaniką, kuri pateikia vieną iš linksmesnių scenų, tačiau po to ji yra naudojama ne pateikti kažką kitokio, o atvirkščiai, atstatyti viską kaip buvo anksčiau. Siužetas irgi rutuliojasi lygiai taip pat kaip ir praeitame filme. Po įsiurbimo į Džiumandži džiungles ir panikuoto išsiaiškinimo kuris veikėjas yra kuris, herojai yra įmetami į dar vieną klišoką istoriją, susijusią su genčių karais, siaubingai paviršutinišku blogiečiu ir dar vienu brangakmeniu.

Tačiau suprantama, kad plokščia žaidimo istorija yra tik fonas, priešais kurį yra statomi šmaikštūs veikėjai ir kurioziškos situacijos. Vėlgi, pagrindinis aktorių ketvertas yra dominuojanti kombinacija, gaunanti progą pamankštinti savo vaidybinius ir humoristinius sugebėjimus perteikiant skirtingos lyties, rasės ar amžiaus asmenybes. Didžiausias kabliukas iš treilerių buvo įdomus sprendimas paversti aktorius Dwayne Johnson‘ą bei Kevin Hart‘ą į visiškus senukus. Šis aspektas filme šiek tiek nuvilia – šitiek kartų gali klausyti, kaip senyvo amžiaus protui neišeina suprast, kad jis yra video žaidime, kol galiausiai tai pradeda atsibosti. Bet net jei ir juokeliams baigiasi galiojimo data, abu aktoriai vis tiek juos sėkmingai prastumia savo charizma bei juokingomis veido išraiškomis. Taip pat šmaikščiai užkabina Jack Black‘as, patyręs sėkmingą asmenybės transformaciją iš paauglės mergaitės į pasportavusį juodaodį, o Karen Gillan, vienintelė nepakitusi žaidimo veikėja, humoru nenusileidžia kolegoms. Tęsinys praplečia pagrindinių veikėjų ratą su daugiau personažų ir leidžia sau labiau pašmaikštauti su skirtingomis asmenybėmis, bet visais atvejais, aktoriai vis tiek išlieka smagiausia filmo dalimi.

Panašiai kaip ir video žaidimas ar filmo pirmtakas, „Kitas Lygis“ irgi gali pasigirti tvarkinga struktūra, kur jokia scena neužtrunka ilgiau nei reikia. Griežtai sustyguota, kas ir kada turėtų eiti, ar dabar laikas komediškai situacijai tarp veikėjų, ar laikas rimtam pasišnekėjimui sprendžiant konfliktą ar jau reikia paleisti kokią veiksmo sceną. Kai filmas pastoviai maišo scenarijus, nuobodžiauti netenka. Tuo tarpu veiksmo scenos gali pasigirti savo įvairove ir absurdiškumu, kuris dera prie video žaidimų formato. Net jei ir pastoviai naudojami kompiuteriniai efektai bei žalias ekranas pakliba, filmas vis tiek pateikia lengvai suvirškinamas ir patenkinamas peštynes.

Saugu sakyti, kad jei patiko praeitas „Džiumandži“ filmas ar apskritai reikia paprasto ir lengvo pramoginio filmo, tai „Kitas Lygis“ būtų tinkamas pasirinkimas. Su ta pačia kūrybine komanda, natūralu, kad tęsiniui stinga šviežumo ar naujovių, tačiau net jei istorija ar situacijos yra pažįstamos, stebėti talentingą pagrindinių aktorių ketvertą ir jų nenatūralius vaidmenis tiesiog neatsibosta.