Dž. Verdžio opera "Aida"

Tiesioginė transliacija iš Opera de Paris teatro Paryžiuje.

Keturių dalių opera atliekama italų kalba. 

Libretas: Antonio Ghislanzoni po Auguste-Édouard Mariette

Trukmė apie 2 val. 50 min. su 30 min. pertrauka

Dirigentas | Philippe Jordan
Režisierius | Olivier Py
Dekoracijos ir kostiumai | Pierre-Andre Weitz
Apšvietimas | Bertrand Killy
Choro vadovas | Patrick Marie Aubert 

Paryžiaus operos orkestras ir choras 

Il Re | Carlo Cigni
Amneris | Luciana D’intino
Aida | Oksana Dyka
Radamès | Marcelo Alvarez
Ramfis | Giacomo Prestia
Amonasro | Sergey Murzaev
Sacerdotessa | Elodie Hache

Nors „Aidos“ tikslas - švęsti tautų santaiką, iš esmės opera pagrįsta konfliktais. Šis paprastas, bet prašmatnus, įspūdingas, o kartu ir savistabus Verdi šedevras po pusės amžiau pertraukos grįžta į Paryžiaus Operą. 

Pamišęs dėl senovės Egipto 19-asis amžius tarsi pradeda svaiginančią kelionę Nilu, žavintis didžiosios upės ir padangės margumu, dar kartą atrandant paminklus, kurie svarbūs ne tiek savo esme: rūmai, senovės miestai ir kt., bet dėl jų paslaptingumo, jungiantį genialumą ir žmogaus beprotybę. „Aida“ – vienas iš garsiausių kartu ir prieštaringiausių šios „egiptomanijos“ pavyzdžių: Ismail Pasha darbo projektas pirmiausiai turėtų būti atliktas per Sueco kanalo atidarymą. Tačiau Verdi tokią idėją atmėtė ir antrą kartą operą buvo atlikta Kairo teatro scenoje. Verdi nebuvo egzotikos mėgėjas ir panašių nuolaidų nepriimdavo. Ši, pasaulinei santaikai ir tautų harmonijai skirta opera, kaip ir pridera tokio žanro veikalams, kupina pompastikos ir ceremonijų, iš esmės pagrįsta konfliktu tarp Egipto ir Etiopijos. Tačiau net šis karas nublanksta prieš operos veikėjų konfliktinę prigimtį: tarpusavio konfrontacijos užleidžia kelią individo konfliktams. Šis darbas paprastas, bet prašmatnus, impozantiškas, bet intymus kūrinys – vienas geriausių Verdi šedevrų.  „Aida“ į Paryžiaus Operą grįžta beveik po pusės amžiau pertraukos. 

SIUŽETAS 

1 DALIS

Faraono rūmų sodas Memfyje. Sužinojęs apie etiopų antpuolį aukščiausias šventikas Ramfis praneša Karaliaus armijos kapitonui Radames‘ui, kuris tikisi, kad vadovaus šiam žygiui. Jis pasako apie tai Aidai (mylimiausiai princesės Amneris ir, kas egiptiečiams nežinoma, Etiopijos karaliaus, dukrai). Nors Aida ir Radames myli vienas kitą, mergina lieka ištikima savo tėvo kariuomenei ir pačiam karaliui Amonasro. Faraono duktė Amneris taip pat beviltiškai myli Radames‘ą. Pastarojo noras išsipildo ir jis džiaugsmingai sutinka vadovauti kariuomenei. Tuo tarpu Aida ir Amneris skuba į šventyklą pasimelsti. Aida, persiplėšdama, turi melstis už abu - savo tėvą ir mylimą egiptiečių karvedį. 

2 dalis 

Nugalėjęs etiopus į Tėbus grįžta Radames. Amneris juokais priverčia Aidą prisipažinti savo meilę ir pradeda labai pavydėti.

Pasigirsta fanfarų garsai - tai nugalėję iš mūšio grįžta egiptiečiai. Tarp belaisvių yra ir Amonasro, Aidos tėvas, kuris neišsiduoda esąs karalius, o meldžia tautiečių vardu paleisti juos. Paveiktas kalbos Radames sušvelnina bausmę - meta juos į kalėjimą, bet nenužudo. Už pergalę faraonas Radames’ui atiduoda į žmonas savo dukterį Amneris. 

3 dalis

Naktis. Prie šventyklos žyniai rengiasi vestuvėms. Amonasro reikalauja, kad dukra sužinotų iš Radames’o apie egiptiečių karinius planus. Vos tik Radames pasako karių planus, išnyra Amneris ir Ramfis. Išgirdę apie išdavystę jie Faraono kariams liepia mesti  Ramades‘ą į kalėjimą. Aida su tėvu pasišalina. 

4 dalis

Radames‘ą teisia už išdavystę, jo gyvybei gresia pavojus. Amneris siūlo sandorį: atsižadėti Aidos ir pamilti ją mainais už laisvę. Be Aidos nematantis gyvenimo jis nesutinka ir todėl turi būti gyvas palaidotas prie šventyklos. Nors Radames nepriėmė jos meilės, Amneris myli jį ir pakraupsta nuo nuosprendžio. Tačiau Radames‘o likimas apspręstas. Norėdama numirti drauge su mylimuoju Aida gulasi į kapą kartu.