V.A. Mocarto opera „Figaro vedybos“

Žiūrėjusieji neseniai „Multikino“ transliuotą G. Rosini operą „Sevilijos kirpėjas“, nusileidus uždangai veikiausiai ne tik džiaugėsi herojų laime, bet ir smalsavo, kaip jaunuoliams seksis toliau, ar pamirš  gydytojas Bartolo savo pabėgusią nuotaką ir kokias naujas intrigas kurs charizmatiškasis kirpėjas Figaro. Ne tik filmai turi tęsinius! Birželio 6 d. 21 val. „Multikino“ kviečia į tiesioginę V. A. Mocarto operos „Figaro vedybos“ transliaciją iš karališkojo Madrido „Teatro Real“. Vienoje iš penkių dažniausiai statomų pasaulio operų pasakojama apie painius XVIII-ojo amžiaus vyrų ir moterų santykius bei dramas, kurių netrūksta grafo Almavivos, jo išrinktosios Rosinos ir kirpėjo Figaro gyvenime. Figaro vaidmenį atlieka baritonas Pietro Spagnoli, dainavęs beveik visuose žymiausiuose Europos operos teatruose. Operos sinopsis toliau.

Sinopsis

Veiksmas vyksta XVIII-ojo amžiaus Sevilijoje, beprotišką tarnų Figaro ir Siuzanos vestuvių dieną, ir pasakoja apie nesibaigiančias sudėtingų vyrų ir moterų iš skirtingų visuomenės sluoksnių santykių intrigas, tarp kurių – pavydus ir neištikimas grafas, santuoką gelbėti bandanti grafienė, meilę atrandantis jaunuolis ir netgi pagal tuomet galiojusias taisykles savo vestuvių naktį nekaltybę grafui turinčios atiduoti tarnaitės.

Pirmas veiksmas

Veiksmas prasideda netoli Sevilijos esančiuose grafo Almavivos rūmuose patarnautojui Figarui matuojant nepilnai baldais apstatytą kambarį, kol jo sužadėtinė Siuzana, grafienės kambarinė, bando skrybėlaites, kurias tikisi dėvėti savo vestuvių dieną. Skamba linksmas duetas „Cinque... dieci... venti...“. Figaras patenkintas būsimu jaunavedžių kambariu, bet jo sužadėtinė – ne. Siuzana, atlikdama „Se a caso madama“, šaiposi iš Figaro gebėjimų ir neaiškiai užsimena apie grafo Almavivos jai rodomą dėmesį: pastarasis norįs ją matyti savo kambaryje ir svarstantis apie feodalinių kilmingojo teisių į tarnaičių nekalbybę atkūrimą. Siuzana išeina pas grafienę, o Figaras suvokia galįs pergudrauti grafą Almavivą ir jo užmačias. Jis atlieka ironišką ariją „Se vuol ballare“ ir įsiaudrinęs išeina.

Daktaras Bartolas įžengia drauge su namų tvarkytoja Marcelina. Ji parodo Figaro pasirašytą sutartį, kurioje jis pasižada ją vesti. Trokšdamas atkeršyti Figarui (pirmojoje P. Beaumarchais operoje apie Figarą, jis sugriauna daktaro planus), Bartolo nusprendžia padėti merginai ir pratrūksta pompastiška arija „La vendetta, oh la vendetta!“, akompanuojant trimitams ir timpanams. Marcelina susitinka Siuzaną, abi apsikeičia piktdžiugiškais komplimentais duete „Via resti servita“ ir išsiskirsto. Įžengia jaunas tarnas Kerubinas, akivaizdžiai išsigandęs grafo, užtikusio jį su Barbarina, sodininko dukra. Jaunuolis iš Siuzanos paima kaspiną, priklausantį grafienei, kuri pirmoji žadina jo širdį meilei, ir atsidėkodamas atlieka ariją „Non so pliú cosa son, cosa faccio“, kuria paskelbia apie savo paauglišką susižavėjimą priešinga lytimi.

Pasigirdus grafo balsui, Kerubinas pasislepia už kėdės, tačiau pasirodęs ir Siuzaną pradėjęs kalbinti grafas turi pasielgti taip pat, nes į kambarį įžengia muzikos mokytojas Basilis. Iš po kėdės išlenda Kerubinas – jį po savo suknele skuba slėpti Siuzana ir taip apginti nuo muzikos mokytojo šmeižiančių užuominų, kad jis flirtuoja su grafiene.

Išgirdęs tai, grafas puola iš savo slėptuvės ir piktai kartu su nustebusiu Basiliu bei alpstančia Siuzana atlieka trio „Cosa sento!“. Tuomet grafas pamato Kerubiną ir supranta, kad tarnas viską girdėjo. Drauge su kaimo gyventojų choru įžengia Figaras ir dėkoja grafui už jo kilnumą atsisakius šeimininko teisės į tarnaičių nekaltybę. Grafas Almaviva tuo tarpu gudraudamas prašo atidėti Figaro ir Siuzanos sutuoktuves, kad šiam įvykiui būtų pasiruošta kuo iškilmingiau. Kerubinas atsiprašo ir grafas leidžia jam išeiti, tačiau yra pasiryžęs išsiųsti jį tarnauti į pulką. Tuo tarpu Figaras atsisveikina dainuodamas ariją „Non pliú andrai“, kurioje kontrastuoja karinio maršo griežtumas su gavoto (muzikinis kūrinys) lengvumu.

Antras veiksmas

Savo prabangiame rūmų kambaryje grafienė Almaviva, akompanuojant klarnetams ir fagotams, dainuoja kavatiną „Porgi amor“, prašydama Dievo padėti jai susigrąžinti savo vyro meilę ir išpažįsta savo rūpesčius pasirodžiusiai Siuzanai. Pastaroji ir Figaras sukūrė planą, kaip įrodyti grafo neištikimybę: surengti pasimatymą su Siuzana, tačiau vietoj jos pasiųsti moterimi persirengusį Kerubiną. Jaunasis tarnas pasirodo ir akompanuojant gitarai atlieką dainą (ariją „Voi che tapete“), kurią sukūrė kartu su Siuzana. Padėdama  Kerubinui persirengti moterimi, Siuzana atlieką humoristinę ariją. Tuo tarpu tarnas bando išreikšti savo jausmus grafienei, kuri rimtai nevertina jo ketinimų. Pasigirsta beldimas į duris: iš medžioklės grįžo grafas, kuris sunerimo gavęs Figaro rašytą anoniminį laišką. Kerubinas staigiai pasislepia spintoje. Dėl kilusio triukšmo grafienė kaltina Siuzaną, bet jaudrumas sukelia grafo pavydą ir jie, pritariant šalia esančiai, bet grafo nepastebėtai Siuzanai, atlieką trio „Susanna“. Grafas su grafiene išeina ieškoti įrankio, padėsiančio atidaryti užsikirtusias spintos duris, tuo tarpu Siuzana išleidžia Kerubiną ir pati slepiasi spintoje. Grįžtant į kambarį, grafienė prisipažįsta vyrui, kad jos spintoje slepiasi jaunasis tarnas, tačiau jis nieko blogo nepadarė. Įtūžęs grafas Almaviva puola prie spintos, pasiryžęs susidoroti su Kerubinu, tačiau joje randa tik Siuzaną, kuri atlieka ironišką menuetą bei trio su priblokštu grafu ir grafiene. Scena tęsiasi rečitatyvu – grafas prašo grafienės atleidimo, pastaroji išlieka pikta. Skambant orkestrui, į kambarį įžengia Figaras ir praneša, kad vestuvėms viskas parengta, bet grafas pradeda jį klausinėti apie anoniminį raštelį.

Atliekant kvartetą, Figaras meluoja, kad nieko apie tai nežino. Pasirodo sodininkas Antonijas, Siuzanos dėdė, ir pasiskundžia dėl žalos sodui, kurią padarė kažkas, iššokęs pro langą. Figaras prisipažįsta, kad jis – kaltininkas, tačiau Antonijas pateikia įrodymų, kad tai – Kerubinas. Figaras skubiai išeina, palikdamas suglumusi grafą, kol pasirodo Marčelina, Bartolas bei Basilis ir jo įtarimai atsinaujina. Mergina parodo jam  sutartį, kurią pasirašęs Figaras įsipareigojo ją vesti, ir reikalauja teisingumo. Veiksmas baigiamas įspūdingu septetu.

Trečias veiksmas

Vestuvių iškilmėms papuoštoje salėje nerimsta pastarųjų įvykių suerzintas grafas Almaviva. Tuo tarpu grafienė ragina Siuzaną paskirti pasimatymą grafui, į kurį nueis pati grafienė, apsimetusi tarnaite. Siuzana, meilinasi grafui, tikėdamasi dar kartą jį sužavėti. Duete „Crudel! Perché finora“ prieš grafą ji apsimeta patenkinta ir linksma. Susitikusi su Figaru, Siuzana suklysta užsimindama jam, kad jų sumanymas pavyko. Pokalbį netikėtai nugirsta grafas ir įsiunta. Atlikdamas rečitatyvą ir ariją „Hai giá vinta la causa!... Vedró mentre io sospiro“ su dramatišku orchestro akompanimentu, Almaviva prisiekia atkeršysiąs išsišokėliams tarnams. Pasirodo Bartolas ir Marcelina kartu su teismo pareigūnu Donu Kurzijumi, kuris paskelbia, kad Figaras privalo sumokėti už sulaužytą sutartį, jei nežada vesti Bartolo tarnaitės. Iš Figaro kalbų Marcelina su Bartolu supranta, kad Figaras – jų seniai prarastas sūnus. Ką tik atrasta šeima džiaugsmingai apsikabina, atlikdami sekstetą „Riconosci in questo amplesso“.

Įžengusi Siuzana klaidingai supranta Figaro ir Marcelinos apsikabinimą ir kelis kartu pliaukšteli Figarui, bet galiausiai supranta, kas įvyko. Dabar jau laukia dvigubos vestuvės, nes Bartolas su Marcelina taip pat pareiškia ketinantys susituokti.

Barbarina pasiūlo Kerubinui, kad šis persirengtų mergina ir taip sudalyvautų vestuvėse. Tuo tarpu grafienė, atlikdama rečitatyvą ir ariją „E Susanna non vien!... Dove sono!“, išreiškia savo rūpestį dėl to, ką turi padaryti, kad atgautų vyrą, tačiau nepraranda vilties. Tuo tarpu Antonijas atskleidžia Kerubino planus grafui Almavivai. Pasirodo Siuzana – grafienė jai diktuoja laišką, patvirtinanti jos ir grafo pasimatymą, kurį susega sage. Skambant chorui, kaimo moterys siūlo grafienei gėles. Tarp dainuojančių moterų – ir persirengęs Kerubinas. Barbarina, siekdama apsaugoti Kerubiną, grasina atskleisianti grafo gėdingus planus ir mainais už tylėjimą prašo leidimo tekėti už tarno. Veiksmas baigiasi iškilmingu pasirodymu, skelbiančiu vestuvių ceremonijos pradžią. Dvi jaunos merginos giria sprendimą atsisakyti šeimininko teisių į tarnaičių nekaltybę ir šoka fandangą. Siuzaną slaptai įteikia grafui raštelį, kuris perskaitęs jį paskelbia vestuvių linksmybes.

Ketvirtas veiksmas

Naktį Barbarina rauda pametusi sagę, kurią grafas Almaviva davė jai, kad sugrąžintų Siuzanai. Figaras pasidaro išvada, kad jo žmona neištikima jam. Barbarina įžengia į rūmus, bet tuoj pat slepiasi, išgirdusi artėjantį Figaro drauge su Basiliu ir Bartolu, kurie buvo pakviesti būti grafo ir Siuzanos pasimatymo liudininkais. Muzikos mokytojas, atlikdamas ariją „In quegl´anni in cui val poco“ prisimena savo audringą jaunystę. Figaras arijoje „Tutto è disposto... Aprite un po´ quegl´occhi“ apdainuoja moterų neištikimybę, tačiau yra priverstas slėptis, nes pasirodo drabužiais apsikeitusios grafienė Almaviva ir Siuzana, lydimos Marčelinos. Siusana, akompanuojant mediniams pučiamiesiems instrumentams, atlieka rečitatyvą ir ariją „Giunse alfin il momento... Deh vieni no tardar“ ir priverčia Figaro pavydėti.

Pasirodo Kerubinas ir nuo to momento operoje tęsiąsi virtinė nesusipratimų, kurias sukelia viena kitos rūbais persirengusios Siuzana ir grafienė. Kerubinas flirtuoja su grafiene, galvodamas kad ji – Siuzana, bet pasirodžius grafui, liaujasi. Grafas tuo tarpu gretinasi prie Siuzana apsimetusios grafienės, o tai stebėdamas Figaras niršta iš pavydo. Pasirodo grafienė (iš tikrųjų – Siuzana) ir Figaras jai paaiškina, kas vyksta. Siuzanos balsas ją išduoda ir Figaras atpažįsta savo žmoną. Grafas, stebėdamas sceną, nustėrsta manydamas, kad Figaras bando sugundyti grafienę. Jis demaskuoja Figaro kėslus ir kviečia visus būti jo liudininkais. Grafas lieka apstulbęs, pamatęs, kad jo tariamoji Siuzana – tai persirengusi grafienė. Jis nusižeminęs prašo žmonos atleidimo – ji jam atleidžia. Visi džiaugiasi dainuodami himną – opera baigiasi puikia pašėlusia streta.